Ant juodo palto balto sniego tykios mintys,
Vėsa alsuoja žemė po žvaigždžių skliautu,
Skaidrioj erdvėj svajonės meteorais krinta,
Po kojom ledas veda spinduliu slydžiu.

Kartu, kai šiltas garas, akys mielos žiba,
Pulsuojanti trauka užlieja naktimis,
Ir beregint išnyksta trapios rankų ribos,
Brangiam visatos glėbyje dangus nušvis.

Žmogus mažytis, meile didele gyvena,
Kiekvieną saulės šypsnį geria palengva,
Sutinka žiemą, tarsi širdžiai mielą meną,
Kuris žaismingai kloja potėpius šarma.