(Šventam Kūčių vakarui)

Suprantu, kaip sunku patikėt, kad galėtų įvykti stebuklas
Ir vien džiaugsmui atmerktum prigesusias savo akis,
Kad šaltas ledokšnis nuo spindulio vieno subliūkštų,
Kad trauktųsi slėgusi sielą bejausmė šalta neviltis.

Tau nereikia bijoti šviesos, ji tavęs neapakins,
Tiktai kelią į laimę, į meilę, gyvenimo tiesą nušvies,
Su tikėjimu kelti akis į žvaigždėtąjį dangų paskatins,
Tad išeik pasitikti stebuklo, atlapoki plačiai jam duris.

Susiimkime rankom prie Baltojo vakaro stalo,
Kad per jas nubanguotų jaukiausia šeimos šiluma
Ir širdį, kuri šalimais gal vienatvėje žvarbo bei šalo,
Pagaliau ją pajustum labai reikalinga, sava.

Snieguotojo gruodžio kupinoji stebuklų naktie,
Mažiems piemenėliams nušvitus Vakare žvaigžde,
Neištirpk auštant rytui giliausioj savoj paslapty,
Pasiliki viltim kiekvieno žmogaus širdyje.

Pasiliki juoku ant rankų keliamo vaiko,
Maža kibirkštim gerumui ištiestam delne,
Pasiliki balsu į tolius nuplaukusio aido,
Pasiliki močiutės švelniausia raukšlele veide.

Suprantu, kaip sunku patikėt, kad galėtų įvykti stebuklas,
Kad vien džiaugsmui atmerktum prigesusias savo akis,
Patikėki, žinia lyg banga per pasaulį jau ritas –
Betliejaus tvartely po ryškiausia žvaigžde gimė JIS.