Paklokit snaigės patalą man baltą.
Užklokit dėmę žemės negyvos.
Aš nejautri, nors taip aplinkui šalta
ir negirdžiu, kaip vėtros čia raudos.
Nejutus nuovargio brendu per purų sniegą,
pabalę skruostai nerimą išduos.
Žvelgiu, bet nematau, kaip dienos bėga,
Nėra aplinkui nieko, kas paguos...
Rankas ištiesus gaudau baltą paukštę.
Jų daug aplink, nutūpę ant pečių.
Nereikia man tų pranašų iš aukščio ,
nereikia man nei vėjo, nei dainų.
Ramybės trokštu – tylumos ir snaigių.
Lengvutės tokios, patalą man klos.
Ir nors gyvenimo šis kelias nesibaigia,
jos tyliai šokdamos save man paaukos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-12-14 11:59:46
Jautri, ir dar kaip jautri. Tikrai gražus kalbėjimas.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-14 10:57:24
...Aš nejautri, nors taip aplinkui šalta,
nebegirdėsiu vėtros kai raudos. Didžiulis minties potencialas šioje eilutėje...( truputį sukeičiau laiką "ir negirdžiu" į nebegirdėsiu vėtros kai raudos , matyt, spausdinimo klaidelė)
Visas kūrinys išklotas Ilgesio snaigėmis...
Puiki minties interpretacija: Ramybės trokštu - tylumos ir snaigių.
Patiko - toks moteriškas, jautrus. Graži lyrika. Ačiū.