Susipynė gervuogės ir dilgės,
Spindi uogos mėlyna rasa.
Rūkas šaltais pirštais vilgo
Kranto žolę ir karklų kasas.

Nematau dar, bet girdžiu, kaip upė
Skundžias man pažįstama kalba –
Akmenys seklioj rėvoj sutūpę
Laiko josios vandenį – kas ką...

Niekada jie neįveiks viens kito
Šitaip tęsias šimtmečiais. Ilgai...
Nors kovoja jie kasnakt, kas rytą –
Dvi stichijos: priešai ar draugai?

Krantuose sužėlė gervuogės ir dilgės,
Krūmai taką bet kurį praris...
Ateinu dažnai aš upės pasiilgęs,
Nors žinau, ką vėl man pasakys Neris.