Aš visada gyvenau savo pasaulį. Jis nebuvo kažkuo įprastas. Bet jis buvo tik mano. Aš jame buvau laiminga, nes ten nebuvo nieko, tik aš. Ten nebuvo klaidų, ten nebuvo ašarų, nebuvo ir džiaugsmo, buvo labai gražu, buvo šviesu.

Man buvo gera gyventi, nes tik tas pasaulis man teikė jėgų. Aš jame buvau tuo, kuo tik panorėjau būti. Ir niekas nesišaipė, nors ir pačiai atrodydavo kvaila.
Jame žaidžiau su tyla.
Man patiko.
Niekada nesišypsojau, bet širdis degė palaima. Aš kvėpavau ramiai, man nebuvo ko bijoti.

Jis atlaikydavo visus mano slogius prisiminimus iš dabarties. Ten mano saugykla, mano bankas. Viską, ką investavau, palikau ten. Turėjau viltį sugrįžti visada, kai čia, žemėje, pasidarydavo per daug sunku.

Aš stačiau tą kortų namelį, nors žinojau, kad vieną dieną jis sugrius.

Statau ir dabar. Ir kai lieka visai nedaug, į mano kambarį įsiveržia vėjas, jis viską sujaukia, bet mano namelio neliečia.
Kaip gerai, pagalvoju ir iš tos laimės giliai atsidūstu.
Ups. Ir vėl sugriuvo.