Kol žydi rožė–nuostabus jos žiedas.
Kai šviečia saulė, būna taip ramu.
Kada mėnulis savo skliaute rieda–
jis apsuptas žvaigždelių vainiku,
Kol sukas paskutinis gelsvas lapas,
tol medis gyvas. Ir gyvens ilgai.
Man rūkas labas rytas sako
ir girdis kregždžių skraidančių balsai.
Vėl snaigės ruošia patalą pūkinį,
šaltukas piešia ant langų gėles.
o kai numes varveklį paskutinį
žibintai ir apšvies gatves,
Ir vėl į saulę kils gležnutis daigas
ir vėl šlaitai žibutėm mėlynuos...
O aš žinau–gyvenimas dar eina
ir viską vėl iš naujo vis kartos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-12-12 12:51:18
...ramybe sušildantis širdį ...labai labai...ačiū..
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-12-12 12:21:54
Pastabi akis, jautri širdis ir paprastuose dalykuose gali rasti poeziją bei optimizmą.
Vartotojas (-a): Antanas Gintautas
Sukurta: 2009-12-12 11:36:08
Paprastai, bet neprastai...