Skiriu visiems krikščionims šv.Kalėdų proga

Saulė traukėsi į užribį, tai yra slėpėsi už dar nenuvirtusių dangoraižių sienų atplaišų, trumpam išlįsdama  paraudusiu  veidu  ir vėl pradingdama vis žemiau  ir žemiau mūro griuvėsiuose. Karštas vėjas kėlė radioaktyvias dulkes ir nešiojo jas po visus užkaborius, ieškodamas dar nepaliestos ir sveikos vietos, nors per tiek metų jau seniai viskas buvo keliais sluoksniais užklota ir apkrėsta, neliko nei vieno gyvio ar augalo,  nepažeisto atominės katastrofos.  
O dar ta sausra, kuri tęsėsi jau trečias mėnuo, kad bent koks debesėlis būtų ilgėliau sustojęs ties šia dievo pamiršta vieta ir nupylęs bent kelis kibirus vandens.  Medžių lapai buvo nudžiūvę ir vos laikėsi ant šakų lyg  lapkričio mėnesį,  kai kurie, regis, išvis nerodė jokios gyvybės, buvo nuplikę ir viskam abejingi, tik voratinkliai nutįsę tarp šakų įprasmino jų buvimą, o žolė visur nurudavusi  lūžinėjo po kojomis kaip stagarai. Visa apimančią tylą kartais perskrosdavo pasiklydęs laike  kranktelėjimas ir į dangų pakildavo  gedulu apsisiautęs  paukštis, tingiai plasnodamas  sparnais artyn link besislepiančios  nuo nykaus kraštovaizdžio saulės. Kitų paukščių nebuvo. Išliko tik ištvermingiausi – varnos;  ir jų nebuvo per daug,  neperėjimo metu jos buvo medžiojamos, tiesa, ribotai, kas leido joms visai neišnykti.
Tai buvo metas, kai vorai pradeda tikrinti savo tinklus, ir laimingieji iš jų gauna pasimėgauti  kepta saulėje musienos file, tai buvo metas, kai žiurkės bėga slėptis nuo galimo užpuolimo, nes  iš urvų ir požeminių buveinių, apleistų tramvajų ir autobusų, neveikiančių elektros transformatorinių ir skydinių, iš visur, kur dar buvo galima įsikurti, nes jokių pastatų nebuvo išlikę,  ropštėsi svoločiai ir ruošėsi sutikti naują savo kasdienės egzistencijos aktyviąją paros fazę, o tai pranašavo graužikams naujus pavojus ir net mirtį.  Kai kur ėmė žiebtis nedideli laužai, girdėjosi pavieniai balsai, rankinės sirenos, kurias svoločiai naudojo garsiniam fonui sukurti.  
Saulė suvisam pasislėpė už tolimiausių griuvėsių, tik jos atšvaitai dar spindėjo vakarinėje miesto padangėje, o rytinę apgaubė visiška tamsa, apačioje vietomis perplėšta laužo šviesos. Oras pastebimai atvėso ir dienos karštis dar laikėsi tik ant mūrinių paviršių arba asfalto,  žemė gi pasiskubo užsidengti vėsią  antklodę.

Svoločiai, įkūrę laužus prie savo būstų, būriais traukė prie upės, kuri dėl sausros kasdien vis siaurino savo vagą ir joje be vargo galėjai rankomis pasigauti net ir negausiai išlikusios žuvies. Svoločiai nebuvo išrankūs maistui, jo ekologinėms savybėms, būtent dėl to jie ir išliko. Be to, jie puikiai sugebėjo prisitaikyti prie radiacinio fono,  tiesa, dėl to prarado genetiškumą ir priklausomybę lytiniams santykiams,  bet kartu įgijo ilgaamžiškumą. Ar tai blogiausia, kas jiems galėjo nutikti? Nė velnio, jie buvo viskuo patenkinti, gal tik užsitęsusi sausra  kiek neramino, bet viskas,  žinojo, kada nors baigiasi ir bus taip, kad jiems  iki  skausmo bus pabodusi rudens dargana.
Žvejyba buvo sėkminga, daug žuvų dar gyvų gulėjo ant seklaus upės dugno, beviltiškai daužydamos uodega vandenį ir neturėdamos erdvės plaukimui. Vieni svoločiai rinko žuvį ir krovė ją į maišus, kiti pildė plastikinius butelius vandeniu. Darbas vyko draugiškai ir sklandžiai, kiekvienas žinojo ką turi daryti, tai buvo per daugelį metų nusistovėjęs pareigų pasiskirstymas. Saimonas pirmas išgirdo tai, kas privertė jį suklusti. Ei, tu ką? - paklausė jo Džadas. Ša, irzliai sudraudė draugas, girdi? Varles? Buvo girdėti jų kvarkimas. Ne, numojo Saimonas. Ei, svoločiai, girdit, taip pat susirūpino Endrius. Tada visi nuščiuvo ir po akimirkos aiškiai išgirdo vaiko verksmą; sunerimę apsidairė. Tai ten, parodė tilto pusėn Saimonas. Dalis tilto, esančio už poros šimtų metrų, stebuklingu būdu buvo išlikusi ir svoločiai naudojosi juo, kai upė būdavo patvinusi. Ant jo viršaus matėsi blausus žiburėlis. Einu pažiūrėsiu, pasisiūlė Juzefas. Būk atsargus, patarė kažkuris.
Juzefas greit užkopė šlaitu ir atsidūrė ant tilto. Pačiame siaurume šalia turėklų gulėjo lopšys, kuriame plačiai atmerktomis akimis gulėjo kūdikis. Dabar jis neverkė, tik judino rankutes ir kraipė į šalis galvutę. Šalia lopšio pusės metro spinduliu judėjo daugybė šviečiančių vabalų, kurių Juzefas nebuvo regėjęs daug metų, greičiausiai tai jonvabaliai, pamanė, bet nebuvo tikras. Kas ten? - šūktelėjo Saimonas. Kūdikis, atsiliepė Juzefas, ir kūdikis vėl pravirko. Ša ša, mažiuk, susigraudino svoločius ir paėmė lopšį į rankas. Nebijok, nieko tau neatsitiks, ramino, mes tavimi pasirūpinsim, ir atsargiai sūpavo jį. Kūdikis vėl nutilo ir žiūrėjo garso pusėn, į Juzefą. Atsargiai nusileidęs šlaitu atsisuko į tiltą ir išvydo neregėtą dalyką - vienas  paskui kitą krentančius į upę jonvabalius, šviečiantis siūlas jungė tiltą su upe, kol galiausiai grandinė nutrūko ir užgeso vandenyje. Visi pakerėti stebėjo nematytą iliuminaciją. Paskui apspito Juzefą.
Iš kur jis čia atsirado? - pirmas atsitokėjo Džadas.
Lopšys nematytas, apžiūrėjo Filipas, tai ne mūsų bobų darbas.
Iš kur mūsų bobos gimdys, nusiviepė Džeimsas, ar matei bent vieną nėščią?
Taip, mes juk nesimylime su jomis, pritarė Džadas. Kažkas jį čia atnešė.
Pažiūrėkit, jis šypsosi, negalėjo atsidžiaugti Juzefas. Kūdikis iš tiesų šypsojosi ir skleidė kažkokius garsus.
Gal jis nori valgyti, spėjo Endrius.
Žinia, jam reikia pieno, pritarė Saimonas.
Iš kur jo paimti? paklausė Džeimsas.
Neškim mūsų boboms, tegul ką nors sugalvoja, sugalvojo Saimonas.
Palaukit, sustabdė Džadas, iš kur tas vaikas, kam jis mums, ką visa tai reiškia? Gal mes neturėtume sukti galvos dėl to, kas yra ne mūsų?
Bet palikti čia jo taip pat negalime, pasipriešino Juzefas.
Tikrai, pritarė visi, išskyrus Džadą (kuris sumurmėjo – nepatinka man tai), neškimės.

Svoločiai pajudėjo link namų. Žinia apie kūdikį jau buvo pasiekusi kitus  ir visi rinkosi į centrinę aikštę pasitikti grįžtančius nuo upės ir aptarti naujos situacijos. Greitomis buvo suneštas didesnis laužas, nes buvo aišku, kad susirinkimas gali užtrukti. Moterys, kurių buvo žymiai mažiau išlikę nei vyrų, ypač buvo smalsios vaikeliui ir atsinešė paskubomis sugriebtus šiltesnius skudurus. Aikštė šurmuliavo, gaudė ir  tik įneštas kūdikėlis vėl pratrūko visu balsu. Tai nei kiek nesutramdė svoločių, jie seniai nebuvo girdėję vaiko verksmo, tad tik dar garsiau reiškė savo susižavėjimą ir stumdėsi, norėdami prieiti arčiau Juzefo ir paliesti lopšį, o gal net ir išplėšti jį iš ano rankų, bet Juzefas tvirtai laikė mažylį ir ragino duoti vaikui ramybę: ar jūs išprotėjote, atsitraukit toliau, kas gi jums pasidarė?
Pamažu svoločiai nurimo, praplėtė ratą, tada ir kūdikėlis kiek apsiramino, ypač kai viena moteris pavilgiusi vandenyje pirštą įkišo jį jam į burną.
Jis nori gerti, pasakė kažkas. Nuvilnijo pritarimas.
Ką ruošiesi su juo daryti, Juzefai? paklausė Teresė.
Auginsiu, aišku, negi išmesiu.
Tai ar kada auginai kūdikį,  atsitokėk, Juzefai, tu net moters neturi, spyrė jį Teresė. Duok jį man.
Na ir kas, ką jau čia boba padės?
Oi, atneš jis mums bėdos, pamatysit, pagiežingai skalambijo Džadas. Ar žinot iš kur jis, kaip čia atsirado? Gal kas pasidėjo, paskui neras sugrįžęs.
Taip, pasidėjo, pašneki irgi, pašiepė svoločiai.
Pamatysit, bus bėdos dėl jo, minėsit mano žodį, karščiavosi tas.

Ar galima įsiterpti, žmonės? prabilo kažkas. Aikštė atsigręžė į balsą.  Pakrašty stovėjo trys vyrai, jų išvaizda apstulbino svoločius: vienas buvo baltu, kitas juodu, o trečias smėlio spalvos kostiumais, veidai švarūs, draugiškai besišypsą, ir rodės, kad juos apšviečia ne laužo, o kažkokia iš jų pačių sklindanti šviesa.
Kas jūs? pirmas suskubo paklausti  Saimonas.
Kaip čia atsidūrėte? ketino perimti  iniciatyvą Džadas.
Svoločiai  tiek stebuklų per vieną dieną dar nebuvo regėję, bet prieiti arčiau nedrįso, atvykėliai patys žengtelėjo link jų.
Mes atvykome pasveikinti naujo mesijo, prabilo tas, kuris buvo juodas. Aš Kasparas.  Merkelis ir Baltazaras, pristatė anuos.
Ši diena bus ypatinga, tarė baltasis, Merkelis,  tiesdamas rankas į svoločius,  šiandien  gimė išganytojas, visų pasmerktųjų globėjas ir nuodėmių atpirkėjas.
Čia nėra pasmerktųjų, pertraukė jį Endrius.
Ir nuodėmių mes nedarome, gyvename savo malonumui, antrino jam Filipas.
Na tai kas, nenusileido Merkelis, kol kas jūs dar nesugadinti, bet ką gali žinoti ar taip bus visada?
Reikia iš anksto  būti pasiruošusiems, labai įtaigiai bandė prisidėti ir smėliuotasis, nes ten, kur nėra Dievo, tuoj atsiranda velnias.
Aha, tai jūs norite pasakyti, kad tas vaikis yra dievas? pasitikslino Saimonas.
Dievo sūnus, atsakė  juodas kostiumas.
To mums tik betrūko, numojo ranka Džadas.
Mums reikia pasitarti, ištarė senis Bartolomėjus, jis buvo vyriausias svoločių tarpe ir į jo nuomonę visi įsiklausydavo.
O ką čia tartis,  šypsodamasis  spyrė svoločius Baltazaras, turit priimti dovaną.
Svoločiai sušurmuliavo: dovaną? dovaną! dovaną...
Palaukite ten, po tiltu, nutildė visus  Bartolomėjus.
Gerai, tik leiskite pamaitinti kūdikį, mes atvedėme jam porą avių, jų pienas bus reikalingas vaikui, paprašė Kasparas, pasitraukdamas kelis žingsnius į šalį ir atidengdamas už jo stovėjusias dvi juodas avis.
Aš eisiu su jumis, pasisiūlė Juzefas.
Ne, turi pasilikti, Juzefai, nukirto senolis.
Nieko jam neatsitiks, nuramino  Baltazaras Juzefą, perimdamas iš jo lopšį.
Svoločiai žiūrėjo jiems pavymui. Visi tylėjo.

Kam mums tas vaikas, pirmas prabilo Džadas, ir dar sūnus, tpfu, dievo, ne svoločiaus? Nieko gero mums tai nežada.
Tikrai, pritarė jam svoločius vardu Džonas, gyvenom be dievo, buvo ramu.
Aš užauginsiu jį, bus tikras svoločius, ne joks ne dievas, bandė graudinti kitus Juzefas.
Istorija kartojasi, mąsliai prabilo Saimonas.  Taip jau buvo, žmonės prisikūrė dievų ir riejosi dėl jų, kol galiausiai susinaikino. Ar ir dabar mes turime kartoti tai, kas buvo?
Teisingai, antrino jam Džadas, kažkas nori pakišti mums kiaulę.
Tai vaikas, ne kiaulė, atrėmė Juzefas. Tai ką norit daryti, atsisakyti, jei tai yra pasiųsta iš aukščiau?
Kodėl iš aukščiau? nenusileido  Džadas. Atnešė tie kostiumuoti, kad mes susirietume tarpusavy. Jau dabar esame priversti ginčytis. Ar dažnai mes turėjome progų nesutarti?
Tiesą sakai, Džadai, pasigirdo daugelio svoločių pritarimas.
Gal tiems kostiumams parūpo mūsų žemė ir nori mus iš čia išgrūsti? pasiūlė savo versiją Filipas. Sukiršinti, o jie palauks, kol vieni kitiems žarnas paleisime, tam ir tą vaiką atsitempė.
Vaikas dar būtų nieko, toliau svarstė Saimonas, bet jie primetė mums dievo versiją, o tai jau veda į nesantaiką: vieniems nereikia to dievo, juk puikiai be jo tiek metų apsiėjome, kitiems sukirbės abejonė, o gal ir gerai turėti dievą savo tarpe?
Taigi, tarė Džonas, man jau buvo tokia mintis šmėkštelėjusi.
To jie ir nori, tie kostiumai, audrinosi Filipas.
O ką siūlai, paklausė Juzefas, susidoroti su vaiku?
Numauti jiems tuos skudurus ir tegul nuogi nešdinasi  su tuo benkartu, Filipui aiškiai norėjosi naujų drabužių.
Palaukit, nurimkit, sudraudė Bartolomėjus. Negalime griebtis smurto, svoločiai taip nesielgia, nepamirškit.
Ką tu manai, seni? kreipėsi į jį Saimonas.
Manau, kad tai neišvengiama, patylėjęs prabilo Bartolomėjus.
Kas, kas neišvengiama? pasigirdo aplink laužą.
Jei nepriimsime šio vaiko,  ramybės jau vis tiek neturėsime. Teisingai pastebėjo Saimonas – istorija kartojasi, matyt, pasaulis taip surėdytas, kaip ir gyvenimas: gimimas, vystymasis,  mirtis, po to vėl atgimimas kitu pavidalu ir ratas užsidaro.
Kalbėk aiškiau, paragino Džadas.
O tai ir yra vystymosi variklis, nekreipė į jį dėmesio senolis, Viltis, Tikėjimas, Dievas. Kai tie dalykai yra įskiepijami, tada ir atsiranda nuomonių kova, požiūrių skirtumai,  galiausiai atvedantys tautas į susinaikinimą arba pasaulio pabaigą.  Taip jau buvo, ir gal ne kartą, ir bus turbūt  tų pabaigų - be pabaigos. Mes ilgą laiką gyvenome be dievo ir mums jo nereikėjo, tas tiesa,  bet  dabar mumyse pasėta abejonė, ji augs ir galiausiai supriešins mus vieną su kitu,  anksčiau ar vėliau mes susitaikyti su dievo buvimu, jis jau yra mums primestas.
Siaubingus dalykus kalbi, seni, palingavo galva  viena moteris, bet tiesos tame yra.
Taigi, tęsė Bartolomėjus, galime nepriimti to vaiko, bet tokie, kokie buvome, jau nebūsime.
Tai ką tada? klausė Džadas.
Reikia priimti, ir pasivadinti išrinktąja tauta, juk gal dar yra žemėje ir kitų gyventojų likę, todėl turėsime galimybę diktuoti  savo valią pasauliui.
Gerai išvartei, pritarė Saimonas, kažkas panašaus ir man kirbėjo galvoje, bet nemokėjau to pasakyti. Svoločiai išrinktieji, gerai skamba.
Tai ką nusprendėt, pradžiugo Juzefas, galiu parsinešti mažylį?
Parsinešk, nusišypsojo Bartolomėjus, augink tikru svoločiumi.

Tuo tarpu, jau brėško, vasaros naktys trumpos, ir svoločiai pažvelgę upės pusėn  nebepamatė anų vyrų, tik lopšys gulėjo ant kranto ir dvi juodos avys rupšnojo prie upės dar nenuvytusią žolę. Danguje sugriaudėjo perkūnija ir po minutės prapliupo ilgai lauktas lietus.