Kai noriu turėti viską, per mažai aukojuosi. Pridarau klaidų ir lieku prie suskilusios geldos.
O kai noriu bent kažkiek geriau, to neužtenka.
Milijoną kartų keikiu, atsižadu, trenku durimis ir išeinu.
Palieku žaislus, kad nebūtų nuobodu.
Pasiėmiau ateitį ir jaunom kvailom akim žiūrėjau į saulę.
Tarp debesų.
Nesimato, bet žinau, kad yra. Turi būti!!!

Juk ir mama taip sakė...
- Neskubėk, gyvenimas – labai subtilus dalykas. Neplauk per giliai, nes net neįsivaizduoji, kur sūkuriai slypi..

O taip. Nežinau. Rizikuoju.

Velnias, ir vėl prakišau.

Sakiau, kad nėra Dievo!
Bet kuo jis čia dėtas.

Aš kalta aš kalta aš kalta...
Užsičiaupk, tu, baily, tūnantis kažkur giliai viduje.

Tu nuolat man liepi sustoti ir mokytis iš klaidų, kai praeitis akmenim užmėto.
O ką aš tada? Nieko!

Kur dingo mano stiprybė? Kur ta šypsena, slepianti skausmą?
Iš kur tas egoizmas.
Kvėpuok, tavęs niekas net nesiruošia laidoti gyvos.
Žemė per daug įšalusi.

Pamiršk viską, apie ką svajojai, lipk nuo dangaus ir elkis padoriai, po velniais, Irma, nustok žliumbti!

Ar girdi?
Žinau, kad girdi, bet nesuprantu, kodėl tyli, ar jau nebemiela su savimi kalbėtis?
Sakai, kiek galima?
Sakau, kiek kvėpuoji.
Sėkmės.
Beje, durys neužrakintos, gali grįžti namo.