Sulūžęs mėnulis plynę apšviečia,
Klajoklis dievas nakties.
Paukščiai migruojantys su savim mane kviečia,
Bet aš bijau netekties.

Ir eisiu šiaudinėj migloj, nežinodama kur.
Vieniša, be rugiagėlių pievų.
Pakeliui gal sutiksiu svajonių kapus,
Joms priskinsiu nuvytusių ievų.

Žengsiu aš baukščiai akmenim grįstom gatvėm,
Prisišliejus prie šaltų sienų.
Žibintai mirksės, o galiausiai – užges,
Taip pagerbdami pasibaigusią dieną.

Vakarui atėjus, žmonės užvers iš lėto langines.
Žvakės atneš baugius šešėlius.
Kažkas nedrąsiai pokalbį tęs,
Kažkas kaip tik liausis kalbėjęs.

Keliausiu per amžius, be jokio maršruto,
Niekas ir niekur manęs nelaikys.
Šviesa su tamsa kasdien mainysis iš lėto,
Drauge nepaliaujamai greit kažką vytis bandys.