(Pasaka ne pasaka)

Pats laikas lįsti į šienainį,
O aš po žolę vis braidau,
Blaškausi lyg vapsva cukrainėj
Ir ką ragauti nežinau.

Nektaru saulėj kvepia žodžiai
Gražiai Eiliuotos suverti,
Kur dar baltos Ramunės grožis,
Pakvipę pievos medumi!

Šiltoj poezijos kalvelėj
Žiogų orkestras toks šaunus,
Per naktį čirpia, triukšmą kelia,
Įvaldę ritmą ir rimus.

Kas ten klausys griežtos zirzulės
Pazirs, pazirs ir bus gana,
Jau būtum pogulio atgulęs,
Tik bakst į šoną semema.

Brydė rasota, bet tamsoka,
Matyt, ne Ražo praminta,
Čia nieks nešoka, kaip kas moka,
Ten laiptuose – teta griežta.

Suregzt eilėraštį – sunkoka,
Po juo, kad ir kreiva ranka
Raityki nuomonę kitokią
Ir girk, arba išbark bet ką.

Tartum vaikus lengvai sūpuoja
Mama Meškienė  eiliukus,
Jiems daineles savas niūniuoja
Ak, myli ji mažutėlius.

Su gėlėmis lengviau sutarti,
Herbera šypsos mandagi,
Svyruoklė svarsto – girti – barti,
Ar palūkėti nuošaly?

Tylias godas godoja Goda
Su liauna vaivos rykštele -
Jau nebeieškau, nusibodo,
Einu pasnaust po eglute.

Žalioj žolelėj gera būti,
Bet ten Barabas toks rūstus -
Ar skroblas, skrabalas tas senas
Nežino kelio į namus?

Galbūt ir taip, tik kur namai,
Ar beužtenka jiems lentų?
Ei, broli klevai, ką sakai,
Gal jau pakaks šešių plačių?

Kaip visados teisus Antanas,
Ką pasakys, tai taip ir bus.
- Patręšęs skroblas, senas Medis
Kurpia eilėraščius kreivus.

Žalia žolė žaliai žaliuoja,
Pilna jaunų, naujų žiedų.
Tarp jų žoliukai. Jie dainuoja
Azaro kanklių skambesiu.

Greit bus Naujieji, bet Kalėdos
Prieš juos prasmuks šiek tiek greičiau.
Štai kokią pasaką, prisėdęs,
Žalbungiui leidus, parašiau.