Taip jau atstikā, kad šōni vienas kitā gaspadōrius pasė`jā rugius ir pasādinā bulbas. Auga sau rugiai kaip mūras, kaip māriās žaliom vilniom vilnija, ā žemai bulbēlās kerōja. Ir jėmē rugys iš bulbās šydytis.
- Iš kur čia atsradai kažkoks kermė`kas. Aš tai čia nā āmžių žmōnis maitinu. Gaspadinē iš mānā grūdų kepdama duonų, bakanų kryžium znōčija, ā gaspadōrius prēš riekdamas, pats žegnōjas, kad butų duonēlā skalsí ir sōti. Man žemely` žmōgus visus metus indirbinėja, už tai užaugam aukšti kaip mūras, ā tu pažemi pasdraikius, ir smirdi navatnai.
-Nārs aš čia neteip sanai atsradau, alé gaspadōriui pasnarāvijau ir ānas manì kaip viešnių kasmet geriausiān žēmēn sādina. Žēmį gaspadorius man indirba ne prasčiau kaip tau, dā ir pamėžia dvigubai geriau kaip tau. Aš tai žema, ale visa mānā gērybē žēmēse. Žmōgus man triskart linkias,- sādindamas, ravėdamas ir kasdamas. Ā blynus iš manį vālgā pirštus apslaižydamas.
Ā và tavì, tai visų laikų mėtā, tai sėjunt`, ir vėtunt`, ā kũliunt` tai iš vis baisu, kai su kultuvu daužā. Mani tai visur pavōžniai, kad neindaužt’,- a tai aš iškart iš pykčiā pajāduoju…
Nesutardami, katras iš jų yra mandresnis, sutarē paklaust‘ žmānių. Kaip tik pra šōnų ė`ja Untaniōkas su Petrōku, tai jiem ir išguldē visų sprāčkās raĩkalų.
Petrōkas stojā až rūgį.
-Va duonās su lašiniais kai pavālgai, girù ažugeri, tai gali visų dienų miškų kirst’ ar vagas varyt’. Ā bũlbũ pavalgius tai tik un pečiaus gulė`t’ ir bezdė`t’. Ir tai kaip mat praalksi ir duonās plutēlās ieškāsi.
-Nu nepeĩk taip jau ir bulbās. Kaip gardi žuvų jukà su bulbelām, ā ir pačiās žūvys, nu ir sūriās silkēs su bulbām gardu. Nu jau nēkalbu apē búlbinius blynus, kũgelį, bābkų su grikinių miltų priedu, bulbinį kōšį su spirgais, švilpikus, kleckelius tiek pieniškus tiek didelius su visokiais indarais ir da daug kitokių patrovų.
Petrōkas neišturėjā ir sākā:
-Gerai jau gerai, ale va iš rūgiā išvaryta arelkėlā tai duoneli` kvēpia ā iš bulbās žemì paduoda. Išgerì ir duonās plutelās pauostyt’ sieki.
-Kai varyt’ nemōki , tai ir paduoda. Va aš padarau, kad neatskirsi, - nepasduoda Untaniōkas.
-Ale na bulbinēs dā ir gālvų iš pachmielā sōpa ,- vėl kerta  Petrōkas.
Nugirdis jų sprāčkų priė`jā Lādzius ir ažubaigē :
-Kai arelkėly` kaštavōji su mierù - sveĩka. Ale, kai prisilaki kaip meškà , tai ir nā fabričnās gālvų sōpa. Ā rugiai ir bulbās tarpusavy ir patrōvāse dēra. Va mānā Mariōtē kepdama blynus ažmaišā ruginius miltus iš vakarą, parūgina par nakt’ ir ryti intarkuoja bulbų. Koki bynai gaunas gardūs, sōtūs, purtnūs ir valgyt malōnūs. Ā koks gardumas, kai juos pētum pečiuj, palīvani su spirgais ir smetonu patùšina. Nu ā saladuškų kitaip sakunt` šviežių girų su bulbām mėgstat? Ā vasarų ir šaltus batvinius su rugini giru padarytus tikriausia irgi su bulbām srabiat`. Taigi va, man ir rugys ir bulba vēnodai geri ir nėra čia ko spračytis.