Teip jau surė`dyta, kad berniokai ataĩna svietan cēkaunesni, tai yra viskų nori kuo graičiau pažint’, išmēgint’.Ale iš untros pusēs sākā, kad tik iš cēkaunā berniokā išauga cekāvas vyras.
Ale vaje, vaje ,kiek vaikystēj pridārāma visokių zbytkų kōl viskų gyvenimi perpranti. Gerai būdavā, jei mēgdžiodami suaugusius mēgindavam daryt’ gerus darbus, ale kų žinai, ar tai gerai ar ne. Matai, kad dideli taip dārā, tai ir tu mēgēni. Jæi būdavā vėjā nevórtas raikalas, tai ir visai prastai išeidavā.
Mānā brāliukas buva trājetu metų vyrāsnis, tai visadu viskų išmēgindavā pirmas.
Pas mus dažnai susrinkdavā susiedai pavakarõt‘, apskeĩst’ navynām, paprõvyt’ visokių nutykimų, naujų ir iš sanōvēs. Susė`dį ažústalān súkdavā bankrùtkes ar pypkiuodavā, tai gryčiāj palubėj uliōdavā mėlyni dūmų debesaĩ. Tas naminēs tabōkās kvāpas buvā aštrókas, næt kósadavām,ale sykiu ir navátnas. Ānýs dā rózais imdavā ir arielkās pusbankiukų išgērdavā. Tadu pasdarydavā dā šnekesni, visokių bāikų priprõvydavā.
Mūsų tėvas nerūkydavā ir mes klausinėjām, koľ nerūkā.
-Čia nerimtas íšmyslas,-sakydavā tėvas.
-Kai katrie vyrai myslyja, kad jei rūkā, tai atrodā šumnesnì. Ale naudos iš to jōkiās. Tik pinigus ir prōcių sudegina, ir uliōja pasmīrdī. Ar čia šumnumas?..
Ale braliukas surakāvā, kad vis tik raikia išmēginť. Jæi dėdēs kūrija, tai turi būt’ ir kažkas tai gēra. Tik bėda, - nėr tabokās. Cekāvimamēs par māmų, kaip tų tabokų augina ir ruošia, ar nemuožna vietāj tabokās naudot kų nārs kitų. Mama nenumanydama ape brāliuką sùmyslų, paprovijā, kad pypkóriai iš bādā mēgēna ir sausus vyšnių ar bulvēnojų lapus rūkyt‘, ale kalbė`jį, kad nelabai gardu.
Nu, to užtekā. Vienũ vasaras dienũ patykajį suradam degtukų, katruos nā mūsų kavōjā, kad kū nārs nepadegtum, laikraščiā, pasrinkį sausų vyšniās lāpų, inlindām bulbāsna. Suguly` vagose surādām palei žemį dā ir sausų bulvēnojų lāpų, susisukām bankrútkes ir mēgēnam užsidegť. Brāliukui sākēs geriau, ānas ažsitraukē dūmā, ale kad ims kosat’, næt bulbų laukas krutėjā. Aš irgi nenārėjau atslikť. Irgi susisukau, ale matyt par daug palaidai, tai kai ažsidegiau ir patraukiau, tai smulkintų bulbų lāpų dulkēs pakliūvā burnón. Tadu papučiau atgal ir kad pliūpterās liepsna, - nusvilinā, blakstienas, untakius ir un kāktās plaukus. Ir dā bankrutkē prilipā prē lupų, - negaliu išspiaut’. Næt strokas buva apjėmis. Ilgai turė`jau trinť plaukus, kad nubyrė`t svilė`siai. Ir lūpa buva su pusli`. Praė`ja ir noras rūkyť.
Nusmīnį ainam namo. myslydami, kur gaut tikros tabokās, àbà kaip braliukas sakē, bulvēnojai tikras brudas, labai jau negardu burnōj.
Neilgai trukus jam tikrai pasisakē gaut’ tikrōs tabókās.
Vienũrōz, kai aš mēgojau pōpečiā, atājā kaimynas Untúkas. Mama buvā daržuos ir brāliukas pritykājis prē dėdēs dabojā, kaip ānas, sādėdamas un slinksčiā, kemša pypkį.
-Tai kũ, maž ir tu nori pamēgint’, - klausia Untukas.
Braliukui næt sailās ištysā:
-Noriu…
Untukas susukā iš laikraščiā tūtely`, prikimšā tabokās ir indavē brāliukui. Ānas inskišā jų lūpāsna, ir Untukas davē prikurkās nā skiltuvu aždegtōs pintēs. Nežinau padrabnaĩ, kaip jį ti Untukas daugiau makinā rūkyť, àbà mēgōjau. Nubudau tik nā dideliā armydeliā.
-Durnius!... Tikras durnius!...-šaukē mama un Untuką ir bārškinā su kačērgu.
-Šešių metų vaikų mokyť rūkyť! …Sānas diedas! …Kur tāvā rāzumas?!
-Kad ānas prāšē.. ,- teisinās Untukas ir dadūrē:
-Pamatysi Mariōt’, kaip ānas visų gyvenimų nerūkys, mani minavos ir man dēkavos.
Ā brāliukas gulė`jā pāslikas un lāškās ir næt pamēlynavis lupā ožius. Taip jį tumpē traukuliai, kad næt iškada buvā dabōt’. Visi bijojām, kad nenumirt`. Visų pusdēnį prasirgā ir un rytojaus dā buvā kaip nesāvas.
Kai kitũdien atājā Untukas, pamatìs brāliukų klausia:
-Tai gal Juozai pakūrijam?
-Tegu durniai rūkā,- atsakē ānas.
Ale ānas vis sukās apē stalų ir dėdį. Matyt buvā sumyslijis atsrākuot su dėdi až tokias pāmākas. Nežinau kũ ti ānas padarē, ale, kai Untukas susiruošē namo ir pasjėmis kumpi un suolā gulė`jusių kepurį, užsivožē un galvos, jam par ausis jėmē varvėt kažkoks skystymas.
Teĩp jau buna, kad zbytkam vaikus sukusija didesni vaikai, nat suaugį.
Va su arielkās gērimu braliukui buvā irgi geras špōsas.
Pā kārā pas mus prisglaudį gyvenā padēgēliai, - jų namas par kārų sudegē. Toj šeimynāj buvā mergiotē, vyrasnē, metų jau dešimties. Ānys dažnai varydavā  arielkų, katrų pardavinėjā næt vilniečiam. Taigi, ànà vienų dienų pasišaukē brāliukų ir sākā:
-Aš nukniaukiau arielkās pusbankiukų. Ar nori pamēgint’.?
Nu kaip nenārėsi, dā jeigu mergiotē siūlā. Taip ānys ažsiglaudī pašaly ir sukaštavōjā visų buteliōkų. Nu, vaikui metų saptynių, laukt‘ ilgai netekā. Ėmē suktis galva ir besipinančiām kojām čiut’, čiut’ parė`jā namō ir ,kad mama su tėvu nepamatyt`, palindā palaškėn. Sė`di ti, ale kai jam labai bloga pasdarē, matyt velniai žin kas dejās galvoj, jėmē šaukt‘:
-Tu ,mamyt‘, tik manýs nebārk!
Šaukia ir šaukia ir vis garsiau iš palaškės. Sunkiai iškrapštį iš ti, pamatē, kad ānas girtas. Gerokai pabari`, kad tai ne vaikiška zabōva, davē\' gert’ rūgštaus pienā ir paguldē megōt’. Ānas pusį nakties blūdijā, kažkų uturā par miegus. A mama sadėjā šoni ir vis klostę ,dabōjā, kad nenumirt`.
Uň rytojaus buvā išbali`s, bēdavojā ,kad labai sopa galvų.
Ale man par brōlį gautōs pāmākās vis tiek neužtekā. Jau būdamas vidurinēs mākyklās mokiniu ir aš draugā sukūsytas par Labanārinēs atlaidus sumyslijau pamēgint’ išgert arielkās. Gavī butēlį Jonažālinēs, pusį pažymėjām nykščiù ir išlenkēm tiesiai iš butēliā. Ir ažkundām ābāliōku par pus. Graĩt parvažiavau namo ale galvoj jėmē viskas suktis, kad aš nelaukdamas nuslikau kamārān, myslijau lāžkāj išsigulė`siu. Ale čiut’ atadariau duris, daboju- padlagas kelias, kelias ir kad duos par kaktų, næt akyse pasdarē tũmsù. Apsčiupinėju, kažkas tai prieky stovi sienu. Negreit daė`ja, kad guliu un padlāgā, ā kāktāj gūzas.
Va, kaip būna, kai nežinai mierās… Sāniai gērdavā pusbankiukų keturiese ir visi buvā linksmi ,-ā dabar?
Teĩp buvā renkamās pamākās gyvenimui, kaip sākā,-gyvēnimā druska. Tėvas, jau pā brāliukā pirmų šposų pamati`s, kad mēs pradedam zbytkavōt’, jėmē mus kviestis talkavot’ prē darbų. Bũdavā pjauna lintų kubilā dugnui,- mūsų darbas- nupūst pelavynas nā cirkuliā rė`žiā, kad matytūs, kur piaut’. Jei skāldydavā mālkas, - mes turė`davam jas sukraut’. Jei tėvas darydavā kū nārs lingvesniā, tai ir mēs mēgēnām. Aštuonių metų būdamas padariau pirmų kėdį, buva biskį kraivoka , ale in kedį panaši ir sadėt’ un jos māžnėjā. Tėvas apžiūrė`jā ir sākā, viskas gerai, tik mēruot’ viskų raikia du roz, ir dirbunt raikia galvot’, dešimt veiksmų in priekį žinōt’,- tadu nebus kreiva.
Kai tėvas darē smuikų, tai ir aš narė`jau daryt’, ale ānas sudraudē, sākā, kad ir bōvytis raikia išmokt’, ā čia dārbas rimtas tai dabōk ir viskų imkis galvōn  Buvā labai intarasna dabōt’ kaip ānas atsargiai su skapteliu iš rinktinēs āglās ir klevā skeltų lintų skaptāvā smuikā dungčius, paskui pasdaris narākines kaladėlas un jų lunkstē plānai išdrōštas iššutintas klevines lintutes, katras ilgai un pečiaus pa tam džiǽvenā. Paskui kai viskų sudailinā, suderinā , išvirinis sanōvinių smirdinčių klijų viskų suklijāvā, suspaudē klėmāriais ir vėl ilgai džiǽvenā. Kaip mēs nārė`jām kuo graičiau išgirst’ smuikā garsus, ale tėvas ramynā.
-Kōžnas dārāmas dāiktas raikalauna, kad indėtum dārbā tiek , kiek raikia, kitaip bus niekā vōrtas, ā smuikas tuo labiau. Raikia kad ānas būtų malonus ne tik in runkas paimt’ ale dā kad ir balsas būt` gražus. Ā čia raikia ir āgly`rast’ takių, kad būt be šakų, tunkiarė`dē, kitaip sakunt dideliam vargì užaugus,- tik iš tākios padarytas smuikas gerai griežia, atrodā verkia. Ir dā, dungčius skaptuojunt raikia labai planai ir venodai išskaptuot’ kitaip garsas bus plerpiantis.
Pabaigoj iš ārkliā uodegos ašutų padārē smìčių ir prispaudis pabarzdėj ažgrōjā “Ko liūdi berželi.” Atrōdē, kad smuikas verkia beržēliā.
Tėvas buvā patenkintas sāvā dārbu, ā mes didžiāvāmēs turė`dami tākį tėvų. Mus pajēmē ukvatà išmokt’ viskũ, kũ moka tėvas ir dā daugiau. Ā mākėjā ānas daug. Nusmānę ne tik stalėriaus darbì ale ir siūvā čebatus, dārē ratus ir viskų kų raikia daryt’ prē ūkēs
Rōzum dirbunt, tėvas prōvydavā visokius gyvēnimā prajōvus, kad mes neatstodami gaudēm kōžnų jō žōdį.
Ānas daug prōvijā ape visokius sāvā, sanēlių ir prósanių gyvenimą nutykimus, jų darbus ir likima vingius, kalbė`jā ir apē tikrų vyriškumų, kad tai yra pirmiausia nusmānymas ape tikrų grōžį, tikrų gerumų, tikrų meily` ir visus vyriškus ir ne vyriškus darbus, ir tām raikia daug mokytis ir matyt’, kur tyka blogis ir katrie draugai tikri ir katrie netikri.
Nā tō čėsā mum daugiau neraikėjā patiem zbytkais rinkt’ gyvenimā druskās, paprasčiau buvā pasklaust’ patarimā.
Patirtis surinkta par zbytkus irgi praverčia. Va,  brāliukas jau saptintų dešimtį baigia, alè pā tų pāmākų vaikystēj nesurūkē daugiau nei vēnos cigaretēs  ir arielkās išgeria nedaug,-su mieru.
Tiktai kiek berniōkų par zbytkus , par gyvenimā patirties pajieškas  taip ir neišauga vyrais
mirtinai prisgėrį` arielkās ar kitōkių brudų ,sudegį gaisruos ar nustapijį. Ā dā  baisiau, kai neišmokī` būt vyrais, suaugī durnavōja, švaistās su visokiais ginklais, autamābiliais lākstā keliuos ir ne tik patys ažsimuša ale ir kitiem atajima gyvenimus.

P S
Pamēgēnau pažymėt‘ brūkšneliais viršuj visus mūsuose ilgiau tariamus balsius, aba kai klausai skaitunt` tarmiškų tekstų pagal valdiškas kalbōs kirčiāvimā taisyklas – noris verkt‘. Laukiu kritikās ir patarimų.