Niekas žemėj nepraeina, niekas,
Nei niekšystės, nei geri darbai,
Kažkur įsirėžia, ilgam lieka
Viskas, ką darei ir ką darai.

Gal ne tau, gal tik į trečią kartą
Gėrio vaisiai žemiški sunoks,
Arba dilgėlės vingiuotą taką
Suvešėjusios kažkur nuklos.

Neškim spindulį šviesos ant rankų,
Neškim žiedą žydinčios laukų gėlės,
Tegul duonos čia visiems pakanka,
Likt vargšu netenka niekam pakelėj.

Mažas grūdas nuoširdaus gerumo
Tegul grįžta laimės dvelkimu,
Vertesniu už šaltus ponų rūmus,
Prikimštus blizgučių negyvų.

Blogą žodį, kerštą  ir pavydą
Iškapokim meile lyg kardu,
Lyg iš dirvos kartųjį pelyną
Raukim pyktį iš savų širdžių.

Niekas žemėj nepraeina, niekas,
Nei niekšystės, nei geri darbai,
Ateičiai, iškėlęs gėrio siekį,
Tikru žmogumi likai.