Jausmas apsupa iš naujo
Skaudų virpesį minties
Ir ant žemės laiko sauja
Barsto grūdus išminties.

Tos gyvenimiškos meilės
Ir judėjimo rimties,
Kai svajonės mūsų dailios
Virsta kibirkštim vilties.

Ką palaidojo gyvieji
Ten po akmeniu giliai,
Šiltas gegužinis vėjas
Veria pumpurais žaliais.

Praskleidžia pasauliui puikų –
Žiedą dangiškų spalvų
Iš mirties pilkųjų dulkių,
Iš aplaidotų kalvų.