Man nesakykit, kad mes rudeniniai,
Be šėlstančių pavasario spalvų.
Man nesakykit, kad esame nurimę,
Be polėkių, be stygų įtemptų.

Tai netiesa, tai melas, tai apgaulė -
Matau tave, kaip „Žiedą tarp žiedų“,
Matau tave prie tų beržų palaukėj,
Kur pabučiuot dar buvo nedrąsu.

Tegul sau slenka metai tolių karavanais
Per kasdienybės tūkstančius darbų,
Priglusk arčiau, žvaigždute miela mano,
Ir paklausyk tik tau skirtų eilių.

Pradėjom eit su dviem gražiausiais žodžiais,
Aukštai aukštai iškeltais virš visų,
Kuriuos taip gerdavai iš mano lūpų godžiai –
Gyvybės vandenį – Tave myliu.

Matau akis vis tos pačios mergaitės
Su žydinčios alyvos šakele,
Belaukiančios vien „Vakaro keleivio“,
Kartą likimo siųsto pas tave.

Man nesakykit, kad mes rudeniniai...,
Neleisiu užgesint pavasario spalvų,
Tol būsiu jaunas, kol karštoj krūtinėj
Tau priesaikos šventus žodžius nešu.