Kaip gražu, koks paskutinis posmas !
Jau tada, kai skaičiau - žinojau, Jokių rėmų - balta juoda, viskas tip top,
bet apakusi nuo tų litanijų, nuo to ilgesnio už patį kūrinį pamėsinėjimo - nėriau į krūmus.
Sveikinu įpuolusią į TITULINĮ. Šaunu :)

Rašyti kokį nors tekstą , o ypač poeziją reikia tokios neįprastos būsenos, ją g a l i sukelti ir vienas žodis, ir frazė ir vaizdiniai vaizduotėje... jūs galit sau įtarinėti, aisgergai, bet aš žinau , k a i p tai vyksta su manim , ir man Tai patinka, net jei duodama tema, /o gal net būtent tada, kai duodama tema/, nes visos temos pirmiausiai jau yra mumyse :)
juodabalta - tai gyvenimo kaleidoskopas su visais jo atspalviais

taip, žavus tekstas, žavi mintis. "balta-juoda" iš karto atsisakyčiau, būtų dar įtaigiau. Skaitytoją jie stato į nereikalingus rėmus. žemiau pasisakiusieji, manau, iš ties sudėliojo mintis - reikiamomis kryptimis, tad kažką daugiau pareikšti (pritarti ar paneigti) - būtų beprasmiška :) Mielai perskaičiau...

Perskaičiau dar kartą: mintis jėgiška, tad, nustūmus į šoną savo pačios rašytas pastabas (norėsite, – jei matysite, esant naudinga, vertinga, – priimsite domėn, arba ne, redaguodami savo kūrinį), darbą priimu kaip vieną iš kūrybingesniųjų. O tokių čia labai nedaug.

Karilei - Rašytojų sąjungos nariai, toli gražu ne tas etalonas, į kurį reikėtų lygiuotis, nes tai kvepia mirtimi. Na nebent tai Jūsų ironija :) Balta-juoda-balta-juoda man taip stipriai neužstrigo kaip Laiptuose. Yra daugybė žodynų, kuriuos rankiojant galima sukurpti įmantriai atrodantį tekstą. Tam nereikia labai daug išmonės, talento, o šiek tiek lankstumo, kad viskas neatrodytų buka... Nesakyčiau, kad tai labai jau blogai, jei ilgainiui netampa yda. Sakau, nes ir pats esu kliuvęs ir tebuklumpu kartais už tokių pagundų. Subtiliai įterptas įdomus žodis užminuoja eilėraštį, o kai tai tampa yda - eilėraštis neveiksmingas. Klausimas, kiek tai reikia daryti sąmoningai... Šiame darbe toks sąmoningumas - kaip ant delno, dėl to įvaizdžių kaleidoskopas netrukus verčia atitraukti žvilgsnį, o regėtas vaizdas sąmonėje iš karto subyra kaip spalvoti stikliukai. Rašyti konkursinį darbą - bent man, sunkiai įgyvendinama užduotis... Kaip galima rašyti tarkim pagal užsakymą? Tai juk kažkas panašaus. Na nebent susibėgtų aplinkybės kažkokiu būdu... Nesiūlyčiau vertinti silpnai, nes, kaip sakoma... sunku pratybose - lengva kare. Sėkmės.

man pati idėja balta/juoda labai puikiai perteikta pasirodė.užburiantis karas

Mintis tikrai graži. Atlikimas prastas, labai prastas:
– labai netolygiai išdėliojote prasminius akcentus šiame kontekstualiame reginyje;
– ėjimai: balta/juoda tarsi privalomas bespalvis rekvizitas iš nušiurentos palėpės – išmeskite balta juoda balta juoda- leiskite „padirbėti“ skaitytojo vaizduotei.
– „tavo antakių lankai sukrito ant mano lūpų” – labai nesėkmingai pradėjote darbą, momentiškas atgrasumas kyla skaitant ir toliau subtilios meninės raiškos stokojantį turinį: „grenadieriška drąsa“ – patosas nuvertina, būtumėt bent žuvelei grenadierišką kepurę užmovęs; „išvartyti arklių pasturgaliai” – šyptelėjau, neskoninga, reginiui sustiprinti, manot, pasturgaliai idealiai tinka? O kur kitos kūnų dalys – jos mažiau vertingos?:) Mėsinė pasturgalių organika nėra geriausias sprendimas.
– „nuošliaužom prispauti mirštančiųjų kūnai – vaitojimai” – metabolizuotas šablonas. (Klaida (prispauSti) liudija neatidumą, tai neatleistina rimtame darbe).
– „jie gėrė mūsų kraujo grogą“ – tik demonstracija ženklų. Kas jie? Nėra net aliuzinės sąsajos.
– „vienatvės celės”, „bežvaigždės naktys“, „juodas juokas“ – per arti standartiniai simboliai, be netikėto žavesio, tūkstančius kartų girdėta, matyta, nesuteikėte individualios spalvos.

Paskutinis sakinys labai gražus: „alkanas grifas herbe nutūpė” – už jį labai giriu.
Apibendrinus: darbas silpnas, nors pirminė idėja (prieš užrašant) puiki.

Nu ką, puikus meninis tekstas.
Gal čia Rašytojų sąjungos nariai pas mus persikraustė>>> :)

...aš neturiu žodžių, man labai, labai....