Skiriu savo vardo dienai, kuri jau praėjo, pažymėti

Liko keturios minutės, paskubėkit, pavėluosim.
Robertai, tu niekada nepavėluoji, kam gąsdini vaikus?
Aš negąsdinu, tiesiog pratinu juos prie punktualumo, jie turi suprasti minučių ir sekundžių svarbą.
Tėvai, tu pamiršai man duoti pinigų už baseiną.
Nieko nepamiršau, Kristau, turiu paruošęs;  kai būsim mašinoj, paduosiu.
Baik mane taip vadinti, nekenčiu savo vardo.
Puikus vardas, įsiterpė mama, visi labai pritarė, kai tau jį parinkom.
Tada pritarė, o dabar visi iš manęs tyčiojasi. Kitaip nevadina - arba Jėzumi, arba Kolumbu.
Liko viena minutė, bėgte pro duris. Sudie, brangioji, pasibučiuoja neprisiliesdami.
Šeštą kaip visada laukiu prie stalo. Girdi, Marija?
O ką aš, ar kada vėlavau?
Na ir šeimynėlė!
Kristau, o tavo baseino krepšys!
Po velnių!
Pirmas minusas.
Dar už vakarykščius esu skolingas.
Tai viską sudėjus išeis, kad turėsi vakare suplauti indus.
Prakeikimas!
Tarkim, šito aš negirdėjau, stengėsi būti atlaidus Robertas.
Sumautas gyvenimas, ar kada bus geriau?

Lauke švietė saulė, nors buvo iškritęs pirmas sniegas, ir žolė, kuri iki šiol nežinojo ką jai daryti:  toliau žaliuoti ar nuvysti, todėl vietomis buvo nei šiokia nei tokia - pusiau žalia, pusiau parudavusi iš gėdos - dabar lengviau atsipūtė ir pasislėpė po sniego apklotu.
Nieko neįprasto, užbėgo Kristaus nuostabai už akių tėvas, žiemą ir turi snigti, čia jau nieko nepakeisi, bent kol kas. Bet saulė, kaip matot, šviečia, ir tai jau yra pastovu. Štai ką gali žmogaus protas ir valia. Galų gale, sniegas yra gražu, jis simbolizuoja švarą, sterilumą ir moralinį tyrumą.
Prie išvažiavimo į gatvę jų jau laukė paštininkas ir pro pravirą vairuotojo langelį sugrūdo visą korespondenciją ir spaudą kartu su įprastu tekstu:
Laba diena, pone K. . . , puikus rytas, jūs kaip visada tikslus, pagal jus galima tikrinti laikrodį.
Geros dienos, atsakė Robertas ir įsiliejo (buvo paslaugiai įsileistas)  į mašinų eilę,  lėtai judančią centro kryptimi. Malonu buvo stebėti tvarkingai judančius automobilius, kurių pilotai šypsodamiesi linkčiojo vieni kitiems; šaligatviuose energingai plušo žmonės su sniego kastuvais, nepamiršdami pasveikinti skubančius praeivius; parduotuvės ir kavinės atidenginėjo vitrinas ir taip pat maloniai kvietė užsukti; gatvių sankryžose išsišiepę stovėjo  policininkai ir mojavo pravažiuojančioms mašinoms  tautinėmis vėliavėlėmis, tiesa, jie buvo manekenai, bet atrodė kaip tikri ir prisidėjo prie  visuotinės  geranoriškumo atmosferos. Tokia buvo valstybinė politika, paremta principu, kad gera nuotaika yra valstybės gerovės ir piliečių asmeninės laimės sąlyga.
Pakabintuose ant stulpų vazonuose žydėjo gėlės, kvepėjo pavasariu, nors buvo lapkričio mėnuo.
Radijas transliavo naujausias žinias, jos  buvo tipinės:
naujienos iš respublikos: vakar mūsų  politikai priėmė šūsnį naujų įstatymų, turėsiančių ženkliai pagerinti piliečių gerbūvį, kuris ir taip jau lenkia kaimynines šalis;
užsienio naujienos: daug kur pasaulyje tęsiasi neramumai, vietomis peraugantys į atvirą priešpriešą, taip pat kai kur pastebima ekonominė krizė ir finansinis nestabilumas;
mūsų šalyje dolerio kursas vienodai palankus tiek parduodančiai, tiek perkančiai pusei;
sporto naujienos: devyniasdešimt procentų respublikos gyventojų reguliariai mankštinasi, dešimt procentų yra arba dar neįgalūs sportuoti,  arba  tam yra jau pasenę;
orai: kaip visada bus šilta, nors vietomis jau pasirodė sniegas, bet jis neturės įtakos temperatūros kaitai. Geros jums dienos, mieli klausytojai! Dabar aštuonios valandos ir dvi minutės.

Netikėtai prieš pravažiuojančias mašinas į gatvę išbėgo vyriškis, o paskui jį dar keletas besivejančių žmonių. Sužviegė automobilių stabdžiai, kažkas nespėjo to padaryti, todėl pasigirdo dūžtančio stiklo ir besilankstančio metalo garsų harmonija, kurią nustelbė žmonių balsai: laikykit pedofilą! Persekiojamasis vikriai nardė tarp mašinų, kol viena pastojo kelią staiga pavažiuodama pirmyn, žmogus trenkėsi į sparną ir persivertęs per mašinos kapotą  atsidūrė ant grindinio. Bėglį tuoj apspito persekiotojai. Jie mikliai pastatė jį ant kojų,  pasiteiravo ar tas nesusižeidė, ir draugiškai ėmė plekšnoti per nugarą, juokdamiesi ir kartodami: Nepabėgai, a? mes tave pagavom,  pagaaavom, ir laikė už rankų, kad jis nepabėgtų, kažkas telefonu kvietė greitąją, o paslaugaus veido moteriškė rūbų šepečiu valė dulkes nuo nelaimėlio drabužių.
Pasigirdo - prasiskirkit, ir į įvykio vietą atskubėjo policininkas. Robertas irgi buvo jau čia. Eismas gatvėje sustojo, per atdarus automobilių langus visi gyvai aptarinėjo įvykį, niekas nesinervino ir nesignalino automobilių sirenomis. Bėglys apsiverkė ir kažką vebleno apie tai, kad velnias jam protą susuko. Tuo metu praeiviai atvedė prie policininko nukentėjusią mergaitę. Jai buvo ne daugiau dvylikos.
Ar yra liudininkų? pasidomėjo policininkas.
Aš aš aš, vienas per kitą siūlėsi žmonės.
Aš viską mačiau, siūlėsi  liūdyti senyva moteriškė, mačiau, kaip tas gerbiamas iškrypėlis nutvėrė mergaitę.
O aš dar mačiau, kaip jis jai saldainį per jėgą grūdo, skubėjo pasidalinti savo pastebėjimais antra. Ir kiti garsiai pateikinėjo savas versijas, kol neiškentęs pareigūnas šūktelėjo: gana, prašau po vieną. Visų apklausti negalėsiu, o ir nereikia tiek daug parodymų, tad pirmieji dešimt arčiausiai manęs galite pasilikti, visi kiti laisvi, ačiū už sąmoningumą.
Liudininkai greit atsiskaičiavo laimingąjį dešimtuką ir sveikino vienas  kitą draugiškai apsikabindami, o likusieji nusiminę grįžo į savo automobilius.  Jų tarpe atsidūrė ir Robertas, nueidamas dar išgirdo policininko klausimą: ponas pedofile, jūsų vardas ir pavardė? Bet atsakymo jau neišgirdo.
Kas ten nutiko, tėte? mašinoje paklausė sūnus.
Pedofilą sugavo.
O kas yra pedofilas?
O Dieve, mažvaikis. Tai tas, kur tvirkina vaikus.
O iš kur tu žinai, Marija? nustebo Robertas.
Jai jau prasidėjo mėnesinės, girdėjau kaip telefonu kalbėjo su drauge, pasimėgaudamas atsikeršino brolis.
Skundikas.
Ša, vaikai, nesipykit. Tuoj būsim.
Mašinos vėl pajudėjo gatve, avarijų dalyviai jau spėjo apsikeisti draudimo polisais ir palinkėti kits kitam geros dienos, todėl prastova tetruko penkias minutes. Manekenai  ir toliau mojavo pravažiuojantiems.
Prie mokyklos Robertas trumpam stabtelėjo. Iš paskos važiuojantieji irgi sustabdė savo judėjimą – jiems toks priverstinis sustojimas  atrodė  suprantamas.
O už baseiną? vėl priminė Kristupas.
Ak taip, atleisk tos gaudynės, per jas pamiršau. Štai.
Ačiū.
Būkit geri.
Ir nepamirškit suvalgyti sriubą, pamėgdžiojo Kristupas, visada tas pats.
Taip taip, būtinai – sriuba gerina virškinimą, nenorėjo nuleisti juokais tokio rimto pamokymo tėvas.
Prie paradinių durų Marija sustabdė brolį: Pasidalink su manimi pinigais, kitaip tėvai sužinos, kad jau nelankai baseino.
O iš kur tu žinai?
Negalvok, kad tik tu vienas moki šnipinėti.
Gerai, kiek tu nori?
Pusę.
Še, bet laikyk liežuvį, nes aš apie tave atkasiu daugiau kompromato.
Eik šikt.

Robertas atėjo į savo kabinetą, kai laukiamajame dar nebuvo interesantų. Ačiū dievui, pasakė jis sekretorei ir ranka parodė, kad  sektų jam iš paskos. Pirmiausiai įsisiurbė į jos lūpas tai nespėjus net padėti bylų ant stalo, netrukus jos iškrito ant grindų, rankos iškart įlindo po menkomis kelnaitėmis ir skaudžiai suspaudė stangrius sėdmenis, mergina aiktelėjo: skauda, po to su ja nulingavo ligi sofos ir visa burna įniko į jos gaktą, plaukeliai švelniai kuteno skruostus, o aštrus kvapas smelkėsi į nešvankiausius pasąmonės kampelius.
Robertai, gana, gali kas nors užeiti, alpstančiu balsu sukuždėjo Larisa, bet Robertas liežuviu buvo pasiryžęs pasiekti gimdą ir dar aukščiau. Tada suskambėjo telefonas, sekretorė pakėlė ragelį ir dusliu balsu suvaitojo: jo dar nėra, paskui staiga susitvardė ir atsakė dalykiškai: palaukit, štai jis kaip tik įeina, ir padavė telefoną į apačią šefui. Šefas labai nepatenkintas pridėjo ragelį prie ausies ir greitai atraportavo į vaginą: K. . . klauso. Tada mergina persivertė kartu apversdama ir jį, Robertas  gulėjo ant nugaros ir prieš akis ant krūtinės jam buvo padėtos Larisos grožybės, kurias galėjo paliesti burna, jis tą ir darė, ir atsakinėjo pašnekovui kitame laido gale: taip, man jau pranešė. . .
Aišku, . . .
Gerai, tiesą sakant, jau vakar pasiruošiau. . .
Tiesiog buvo aišku, kad gali prireikti, todėl iš anksto susiradau. . .
Stengiamės, o kaip kitaip. . .
Dėkoju, už valandos, puiku.
Kodėl tu man nesakei apie skubų posėdį? paklausė jau ne vaginos, bet sekretorės.
O kada aš galėjau? užpuolei kaip beprotis. Dešimtą skubus posėdis dėl nebaigto viešbučio, dabar patenkintas? nulipdama nuo šefo kandžiai mestelėjo Larisa.
Tu mane varai iš proto, Lara, per tave negaliu dirbti ir normaliai gyventi.
Susirask kitą sekretorę.
Tu išprotėjai, aš gyventi be tavęs negaliu.
Na kam tie skambūs žodžiai, nebūk juokingas. Be to žinai, kad aš turiu draugą.
Velniop draugą. Beje, kur sakei jis dirba?
Kazino, jis krupje.
Būtų gerai ten nueiti ir pažiūrėti tam asilui į akis, ar jis žino, kad turi ragus?
Net nebandyk, lygiai taip pat aš galėčiau pažiūrėti tavo žmonai į akis, Larisa baigė tvarkytis savo apatinį garderobą.
Taip taip. Tu paruošei man medžiagą apie tą sušiktą viešbutį?
O ką ten ruošti, jis dešimt metų stovi nepribaigtas ir niekam jo nereikia. Galiu eiti? koketiškai  išsiviepė sekretorė.
O tos bylos?
Aaa, ir Larisa skubiai užrašė ant tuščio popieriaus lapo: “3 apmokėtos, o ši ne”. Robertas atrašė: kodėl? “Nežinau, jis bus netrukus, tu ir kalbėk”. Kokia suma? “800, pasilikau 300”.
Tu iš proto..., nebaigė sakyti garsiai Robertas ir užrašė:  kodėl? Ji brūkštelėjo, “nebūk šykštus, aš daugiau rizikuoju”. Tada tarė garsiai: Jau susipažinot su medžiaga?
Taip, ir sudraskė į skutelius jų susirašinėjimo lapą, po posėdžio užeik pas mane.
Turėsiu daug darbo.
Tada kartu papietaukim.
O ne, mus gali pastebėti, nesiliovė maivusis.
Gerai eik.
Larisa iškišo galvą į priimamajį ir iškart įtraukė ją atgal: Na va, jau sėdi tas, ir galva parodė į bylas.

Mokykloje tvyrojo tyla ir ramybė, net budėtoja Onutė nesiryžo garsiai pasakoti telefonu savo namo kaimynei vakar matytos naujos “Meilė neklysta” serijos, kurios ana nebaigė žiūrėti, nes netikėtai užsnūdo, todėl tik šnypštė į ragelį ir neramiai dairėsi, ar nedemaskuos jos direktorius arba pavaduotoja. Bet viską papasakoti nespėjo, nes laikrodis, kabantis prieš jos stalą ant sienos po šūkiu “Mylėk savo artimą, gerbk tėvą ir motiną”, rodė tą laiką, kai ji turėjo skambinti į pertrauką. Vargšė kaimynė dar kartą pergyveno įvykių dramą ligi tos vietos, kada užmigo, o kas atsitiko paskui, jai vėl nelemta buvo sužinoti.
Marija išėjo iš klasės kartu su Diana ir nusitempė ją į “paskalų kampelį”, kaip visa mokykla vadino kelių kvadratų erdvę koridoriaus gale už posūkio.
Pasakok, ką veikėt?
Oi, neklausk, tai buvo taip faina, aš visko net neprisimenu.
Tu baik išsikalinėti, kokie jo namai?
Tokie..., žodžiu, viskas fainai, o muziką kai paleido, tai ant viso namo.
Namie nieko nebuvo?
Ne.
Eik tu sau kaip “kliovai”, bučiavotės?
Oi, tai čia tik pradžia.
Kaip jis bučiuojasi?
Na žinai, taip nenusakomai, jis tikras specas, Diana tirtėjo iš malonumo.
Kas buvo toliau?
Jis norėjo visko, bet aš pasakiau, kad ne, man dar anksti, aš neturiu ir penkiolikos.
Taigi turi jau, priminė draugė.
Na ir kas, tegul galvoja, kad aš jaunesnė.
Tai kas buvo toliau?
Bet tuo metu atėjo dešimtokės ir pravijo jas: Ei, neužaugos, dinkit, ir jos buvo priverstos įsilieti į visuotinę eiseną koridoriuje. Viduryje stovėjo budintis mokytojas, šį kartą juo buvo jaunasis fizikas, ir prižiūrėjo lėtai ratu judančius mokinius.
Tai jis tau nieko ir nepadarė? nusivylė Marija.
Padarė, oralinį.
Fui, kaip šlykštu.
Nieko panašaus, iš pradžių ir aš maniau, kad apsivemsiu, greitomis kuždėjo Diana, prašiau jo, kad paleistų, bet jis primygtinai siūlė pabandyti, sakė, jei nepatiks, iškart nutrauks, bet, žinok, kaip man patiko – aš priėmiau iki galo. Ir jis buvo laimingas, sakė bet kada galės pakartoti. Tau irgi reiktų tai išbandyti, daug geriau negu atiduoti nekaltybę – ją  geriau pasaugoti būsimam vyrui.
Aš bent būčiau už tai pinigų paprašius.
Eik tu,  būtų per daug,  juk jis prieš tai mane į kiną nusivedė.
Pertrauka baigėsi ir vaikų teisių kontrolierė, kuri tą dieną revizavo šią mokyklą,  laiminga stebėjo, kaip vaikai tvarkingai sueidinėja į klases, o jai ir vėl nėra ką įrašyti į juodą pastabų žurnalą.

Labas rytas, žmogus gan žvaliai ir pasitikinčiai žengė prie stalo.
Sveiki, labas, prašom užeikit, sėskitės, Robertas ištiesė ranką, greitomis pasisveikino ir vėl pasinėrė į popierius. Tuoj pažiūrėsim jūsų projektą.
Jūsų sekretorė labai graži.
Kuria prasme? pakėlė galvą  Robertas.
Tiesiogine, ji labai patraukli, ieškojo kontakto žmogus.
Keista, kažkodėl to nepastebėjau, daug darbo, nėra kada dairytis. Taigi, jūs prašote leisti rekonstruoti palėpę, paskubėjo grįžti prie reikalo Robertas.
Taip, čia yra visi parašai ir su visais suderinta.
Matau, gaisrinė, sanepidstotis, higiena, gyventojų sutikimas. Puiku, bet pažymos, patvirtinančios, kad šie žmonės tikrai gyvena šiame name, deja, nėra. Taigi, kai atnešit tokį dokumentą, tada vėl susitiksim. Geros dienos.
Bet. . .
Atleiskit, turiu kitų darbų, sekretorė įpils nemokamos kavos, iki malonaus, sugriebė interesanto ranką ir stipriai ją papurtė.
Aš negeriu kavos,  trindamas  delnu nuspaustą dešinę  susiraukęs iš skausmo  pralemeno svečias.
Negalit atsisakyti, toks reglamentas. Viso,  ir išstūmė apstulbusį  pilietį pro duris.

Mokyklos tualete ant sienos riebiomis raidėmis buvo užrašyta:
                                  “Prašau nerašinėti ant sienų. Direktorius”.
Šone šio teksto  kukliai įsipaišė kitas skelbimas:
                        “Pjaunu žolę. Kam reikia, užrašykit tel.”,
o po juo kol kas buvo užrašytas tik vienas numeris – 911.
Aštuntokas, kurį visi vadino Makenziu, stovėjo viduje prie durų ir kišo  įeinantiems jaunesniems vaikams po   gabalėlį tualetino popieriaus, už tai reikalaudamas iš jų dvidešimt penkių centų.  Kurie nenorėjo pirkti popieriaus arba neturėjo centų, gaudavo po spyrį į užpakalį nuo Makenzio sėbro devintoko, kurį visi vadino Šlamštu.
Kristus, nors buvo tik penktokas, niekada nepirkdavo popieriaus, todėl ir šį kartą gavo savo spyrį į užpakalį,  ir, kaip visada, įsiutęs atsisuko į Šlamštą: Kada nors, pydare, aš tave priplosiu.
Prekeiviai, kaip visada, smagiai pasišaipė: Jėzau, pasigailėk.

Apie dešimtą Jolanda nusprendė nebekankinti savęs ir trumpam užsukti  į kazino. Daug pinigų neims, tik kokį šimtą, pabandymui – gal kartais fortūna šiandien bus jai palanki.  Bet labiau negu sėkmė ruletėje ją viliojo tas naujasis krupjė, kokių dvidešimties metų, faktiškai dar berniukas,  įžūlios laikysenos gražuolis.  Ji iškart jį pastebėjo, pačią pirmą jo darbo dieną, ją nustebino vaikino  grožis, tokį retai pamatysi, ir tą akimirką ją nusmelkė aštrus savo praėjusios jaunystės suvokimas. Jis sėdėjo prie black jack stalelio ir aptarnavo seną damą. Jolanda kaip visada atsisėdo prie ruletės, bet taip kad matytų black jacką. Žaisti nesisekė, nes ji nenuleido akių nuo krupjė, tad kai jis liko vienas, perėjo prie jo stalelio. Ji atsisėdo laisvai, nerūpestingai ir lyg niekur nieko išsitraukė veidrodėlį: patempė lūpas, po to jas išpūtė, patikrino vieną skruostą, kitą, perėjo prie akių, jos buvo savo vietoje, pakilo aukštyn, ten reikėjo šiek tiek patvarkyti neklusnią sruogą, o tada įmetė veidrodėlį į rankinę ir padėjo kelis žetonus ant stalo, nežiūrėdama į krupje, kartu su žodžiais: ko laukiam? Jūs pasiruošusi, ponia? įžūliai šyptelėjo vaikinas; ji nematė jo šypsenos, nedrįso pakelti į jį akių, bijojo, kad jos būtinai ją išduos, todėl atsakė rankoms, nuo kurių negalėjo atitraukti žvilgsnio, buvo grakščios su ilgais laibais pirštais, staiga ji užsigeidė susikišti juos į tarpkojį:  Aš visada pasiruošusi.
Po to kaskart atsisėsdavo prie blak jacko, prieš tai sulošusi ruletę, ir kiekvieną kartą įsimylėdavo vis kitą vaikino kūno dalį: kai jau išdrįso žiūrėti jam į akis, norėjo išlupti jas ir pasikabinti sau ant kaklo, ne, geriau ant riešo, taip ji geriau jas matytų; kitą kartą norėjo nukąsti jo švariai nuskustą smakrą; paskui numauti kelnes ir įsisiurbti lūpomis į iškilų užpakaliuką, dieve ji svaigo nuo jo artumo ir mandagaus šaltumo. Tų kartų kol kas tebuvo penki, bet pasistūmėta nebuvo nei per žingsnį arčiau nuo pirmo susitikimo.
Tiesa, penkto karto galima net neskaityti, nes jis pasielgė kaip labai patyręs širdžių daužytojas – prieš pat  jai prieinant  paprašė kolegos, kad jį pakeistų,  ir pats nulingavo klubais į tarnybines patalpas, tada būtent Jolanda ir užsimanė nuplėšti jam kelnes, bet vietoj to visą pusvalandį turėjo praleisti su šlykščiu neužauga jo kolega ir stebėti storus, trumpus ir plaukuotus  pirštus, galvojo, kad  apsivems, kol  visiškai prasilošė ir gėdingai turėjo apleisti kazino, nesulaukusi savo skriaudiko.  Buvo nutarusi daugiau niekada ten neiti, bet šiandien suprato, kad negali ilgiau kovoti su savimi.

Kristupas slampinėjo po parką ir gailėjosi, kad jau du mėnesiai nelankė  baseino. Laikas slinko beprasmiškai ir nuobodžiai, rūkyti jam nepatiko ir jis greit atsisakė šitos kvailystės, todėl buvo išmestas iš klasės kietuolių kompanijos, moksliukai jo taip pat šalinosi, tad liko nesuprastas ir vienas. Ilgėjosi pašildyto baseino vandens, gražiosios trenerės ir  draugų, su kuriais mielai užkabinėdavo po treniruotės vestibiulyje besibūriuojančias gimnastes. Galėtų vėl grįžti, bet jau neturėjo pinigų susimokėti  už treniruotes, o visokie pasiaiškinimai jam atrodė mažai įtikinami ir gėdingi, tad beliko parke  laukti sutartos valandos, kai tėtis veš juos namo.
Sniego, kuris gausiai iškrito naktį, jau nebuvo nei ženklo, galingi prožektoriai ir šildytuvai padarė savo – visur  vėl žaliavo sodri vitaminizuota žolė. Paukšteliai skabė ją ir kažko čirškė tarpusavyje, matyt, aptarinėjo dienos naujienas;  balandžių ir varnų mieste seniai nebuvo, jie bendru miestelėnų sprendimu prieš keletą metų buvo deportuoti į kaimą, tad parke vyravo idilija.
Vienoj parko alėjoj Kristupas pamatė rytinį pedofilą, kurį dešimties metrų atstumu lydėjo du policininkai, matyt, teismas skyrė jam priežiūrinio arešto bausmę. Kitoj alėjoj ant nuošalaus suoliuko pamatė Makenzį, pažino jį iš pankiškos vaivorykštės spalvų skiauterės, užgulusį kažkokią mergelę, priėjęs arčiau pažino seserį, jie buvo įsigilinę į “laižiaką” ir Kristupo nepastebėjo. Ant takelio prie jų kojų stovėjo du tušti  sidro buteliai ir mėtėsi keletas nuorūkų, kurias jau ruošėsi atsargiai, kad nesutrukdytų įsimylėjėlių, sušluoti atskubėjęs parko prižiūrėtojas. Nors Makenzis niekada nespardė Kristupo, bet buvo aišku, kad Šlamštas tik vykdė savo boso įsakymą, todėl Kristupas pasišlykštėjo dabar savo seserimi. Gaila, nebuvo sniego, būtų mielai apšaudęs nekenčiamą porelę.

Robertas dar turėjo pusvalandį laiko iki susitikimo su vaikais, tad nuvažiavo ligi atokaus pašto skyriaus, kuriame turėjo abonentinę dėžutę, ir išsiėmė iš jos voką, paliktą sekretorės. Žvilgtelėjęs vidun, su apmaudu konstatavo, kad Larisa nemelavo, ten buvo tik 500, vadinasi ji tikrai pasiglemžė  300. Kita vertus, žinojo, kad pasipriešinti jai negalės, jis visas buvo jos valioje. Ir ne tik todėl, kad ji bet kada gali jį įskųsti, bet labiausiai dėl to, kad gali jo prie savęs nebeprisileisti, o šito Robertas jau nebeištvertų, todėl tik  sugniaužė voką piktai ir įsidėjo į kišenę.

Kai Jolanda atidarė duris, Robertas net išsižiojo, tokia ji buvo visa švytinti ir seksuali.  
Sveiki sugrįžę, išdainavo Jolanda visus išbučiuodama.
Mama, tu kažkokia šiandien keista, vėl prisižiūrėjai serialų? skeptiškai sutiko jos entuziazmą Kristupas ir nutrenkė į kampą baseino krepšį.
Reikės vakare grįžti prie vyriškų priedermių, pamanė Robertas grožėdamasis žmona.
Renkitės ir plaukite rankas, po penkių minučių laukiu prie stalo.