vis skubu į vieškelių pasaulį
prarastos aistros šnekoj numirti
kai malda skurdžiajam kambarėly
dar šaipysis pragaru apgirtus
tik šlamens palangėj stiklo mėlis
praeities savaitgalių barmenais
ir naktis nuo skundų susivėlus
pakiemy lėtai išskros sau venas
bet sugrįši  tu į sodo gaivą
atsidžiaugęs obuoliniu rytu
kris rūkai į žemę nusileidę
ant  manęs kad niekad nematytum