Kai jau nieko nenori –
praranda gyvenimas spalvą ir skonį.
Šakose be žaliuojančių lapų
nebežaidžia vėjas,
iš nudžiūvusio medžio
jau nieks nebeleidžia sulos...
Gal tik šuo,
geras, tylintis draugas,
pasikasęs į tvirtą kamieną, sulos...
gal...
Visgi reikia
žaibų ir griaustinių gyvenime,
reikia...
kad po šalto lietaus
pumpurais iki skausmo praplyštum,
prasikaltum giliai šaknimis
lig gyvybės versmės,
išpulsuotum save tik pačia šerdimi
gilumų tyrumu,
o tada –
reikia skrydžio ir paukščio,
kad ir vėl inkile suvirpėtų
giesmė...