Yra žmonių, kuriems atrodo, kad Dievo nėra. Žinoma, apie tikrą nebuvimą negalima kalbėti. Taip, nėra, bet yra nebuvimo jutimas. Mes stovime prieš Dievą ir šaukiame į dangų, iš kur nėra jokio atsako, kreipiamės į visas puses, iš kur nėra jokio atsako. Ką tada turime galvoti? Pirmiausia turime prisiminti, kad malda yra susitikimas ir bendravimas su Dievu. Jeigu galėtume mechaniškai pašaukti Jį susitikimui, priversti Jį pasimatyti, kai mes tą momentą pasirenkame, tada nebūtų nei draugystės, nei suėjimo. Tai įmanoma padaryti vaizduotėje su dievukais, kuriuos galime pasistatyti priešais, bet su tikruoju Dievu to padaryti neįmanoma.

Jei žvelgsime į draugystę abipusio bendravimo požiūriu, pamatysime, kad Dievas gali skųstis mumis daugiau, nei mes Juo. Mes Jam skiriame gal tik pusvalandį, o Jis beldžiasi į mūsų duris 23.5 valandas, o mes atsakome „neturiu laiko“ arba visai neatsakome – negirdime beldimo. Taigi mes neturime teisės skųstis Dievo nebuvimu.


(„Maldos mokykla“)