Žinau, kad šis laiškas tau pasirodys keistas, bet tikiu, kad norą išpildysi (O gal prašymą?). Niekada tau nerašiau laiškų, bet visada tavimi tikėjau. Kai buvau maža, aš tavęs laukdavau kiekvienais metais per Kalėdas. Visada tikėjau, kad tu esi. Kad mano norus skaitai manyje, bet šįkart noriu viską patalpinti ant balto popieriaus lapo. Mano noras nebus didelis. Neprašysiu kompiuterio, pinigų ar papuošalų. Man to nereikia. Aš viską turiu. Šeimą, šilumą, džiaugsmą, laimę. Na gal trupučiuką trūksta pasitikėjimo savimi, bet su laiku juk išmoksiu (taip?). Tau reikia aplankyti Kalėdų išvakarėse daugybę (labai daug) vaikų. Bet ar esi aplankęs tuos, kurie nieko niekad negauna? Žinau. Tu nespėji. Bet jie tokie maži ir nieko neturi, kodėl negali įžiebti bent vieną džiaugsmo kupiną liepsnelę jų širdyse? O jiems tiek nedaug reikia...

Galbūt pasirodysiu pernelyg agresyvi to prašydama, bet negalėjau apie tai nesusimąstyti. Kodėl jie neturi to, ką turiu aš? Šiluma. Yra tokių, kurie tiesiog sėdi plikut plikutėliai gatvėse ir šąla, neturėdami nei valgyt, nei apkloto. Džiaugsmo. Juk, kaip sakiau, tiek nedaug reikia vaikui pradžiuginti... Šeimą. Žinau, kad tu jos nesurasi. Žinau, kad tai priklauso nuo žmonių, o ne nuo tavęs. Bet... bet juk mielas, minkštas meškiukas tikrai užpildys mažą vaiko tuštumos ir vienumos širdelę. Laimę. Bent leisk jiems nusišypsoti, kad tikrai pajaustų, tai kad jie ne vieni... Šįkart nebuvau savanaudė, neieškau sau naudos, nenoriu pasirodyti „pasikėlusi“, kad viską turiu (bent kol kas). Man užtenka, kad palinkėtum didžiulės „sėkmės“ ir kad kitais metais mane apdovanosi bent maža smulkmena, kad žinočiau, kad mane išklausei.