Nepavarkime būti laimingi, jei to net nežinom,
Nepavarkim dainuoti širdim, jei ausyse ir spengtų tyla.
Gal arti jau diena, kuri skolą už šviesą gražina,
Kai švietei ja kitus, nors pats gyvenai sutema.

Tik pažvelki aplinkui, koks turtingas tau duotas pasaulis,
Kiek jis slepia savy neišsemtų garsų ir spalvų.
Juk gali dar svajoti, godžiomis akimis būti jaunas
Ir matyti save vainike iš žalių ąžuolų.

Paklausyki, kaip toliai tau dainą kas rytą dainuoja,
Ji švelni lyg pirmoji gėlė Nevėžio lankoj nuskinta.
Dar viltis, amžinoji mergaitė, nakčia vis bučiuoja,
Dar gražiausios viliokės ranka ir tau ištiesta.

Nepavarki gerumą lyg duoną kasdienę dalinti,
Nors teliktų tik žodžiai, tavo žodžiai keli, bet šilti.
Gal prabėgus dienoms, jiems bus lemta ir vėlei atgimti
Atmino raide parašytam naujam sakiny.