Septintas skyrius
Slinko dienos – lėtai, nepakenčiamai lėtai, taip lėtai, tarytum kažkas ėmė ir sustabdė gyvenimą, kaip laikrodį, kurio vienoje vietoje sustingę rodyklės nebegalėjo pajudėti iš vietos. Astas įsiveržė į Oksanos gyvenimą, sudrebino jį, suerzino jausmus ir dingo. Kartais merginai atrodydavo, kad tai buvo tik sapnas, jos pačios išsigalvotas herojus. Ir tik keletas jos bute likusių Asto daiktų primindavo, kad jis buvo, jis egzistavo, jis realus, tik... kažkur dingo – nežinia iš kur atsirado, buvo, ir nežinia kur išnyko, paprasčiausiai prapuolė – nebegrįžo. O ar turėjo grįžti?
Kasdien Oksana skubėjo namo. Vos ne bėgte lėkdavo gatve, pasikeldavo liftu, atrakindavo duris, įėjusi apžiūrėdavo butą, visus kambarius ir eilinį kartą nusivylusi, susmukdavo ant sofos. Butas tapo tuščias, nejaukus ir šaltas. Net vasaros karščiai negalėjo jo sušildyti. Čia karaliavo išdidi ir nenugalima vienuma, nes nebuvo to, kurį ji įsimylėjo.
Astas negrįžo ir neskambino. Jis dingo.
„Nejaugi pamiršo? – Oksanos mintys be paliovos sukosi apie jį, įkyriai siūlė abejones, graužė širdį ir neleido nurimti sielai. – Nejaugi jam visai nieko nereiškiu? Ką daryti? Privalau jį pamiršti, išbraukti iš savojo gyvenimo, iš atminties, jei nenoriu vėl kęsti tų pačių kančių, kurias kenčiau netekusi Karolio. Privalau... Privalau... Privalau...“
Mergina nepamiršo, ne – ji puikiai prisiminė Asto frazę: „Prašau, neįsimylėk manęs...“. Tačiau Oksana nenorėjo į ją gilintis, nenorėjo suprasti, nenorėjo ja patikėti, nors žinojo – Astas rimtai perspėjo neliksiąs su ja, perspėjo, kad jos jausmai, tai ne priežastis pasilikti. Tačiau jis dingo taip staiga, tarytum būtų skradžiai žemę prasmegęs. Nejaugi visam laikui? Net neatsisveikinęs?..
Reikėjo gyventi toliau. Reikėjo... Tik kaip? Kaip ištrinti iš atminties dar vieną žmogų, kuris netikėtai, visiškai atsitiktinai įsiveržė į jos gyvenimą net neatsiklausęs, nepasibeldęs į duris, nors jos ir buvo praviros; Oksana pati jas plačiai atlapojo. Jis ėmė ir atsirado. Iš kažkur. Tada, tą vakarą, Oksana net nepagalvojo apie galimas skaudžias pasekmes. Tai buvo ne pirma pažintis, ne pirmas vakaras praleistas su nepažystamu, svetimu vyru, bet tie santykiai baigdavosi tik seksu ir daugiau nieko. O šį sykį veiksmas rutuliojosi visiškai ne taip, kažkaip kitaip tiesiog savaime. Net jai pačiai nepajutus, viskas išėjo perdaug rimtai ir jausmingai.
Tik dabar, likusi viena, kas kartą žvelgdama į tebegulinčią ant spintelės Asto paliktą pinigų krūvelę, Oksana dar ir dar kartą įsitikino, kad jis tikrai labai turtingas. Pinigų mergina nelietė, net nežinojo kiek ten jų yra. Pamačiusi pinigus, ji net įsižeidė. Oksana pagalvojo, kad Astas perbraukė jam rodomus jausmus ir kaip prostitutei, išeidamas užmokėjo už jos paslaugas. Tačiau paskui suprato klydusi. Ji tik dar kartą įsitikino, kad jis turi daug pinigų ir, kadangi žinojo, jog jai jų trūksta – paliko nei daug, nei mažai, šiaip – krūvelę. Tiesiog pasidalijo – draugiškai, be jokių užmačių.
„Po galais, kodėl? Kodėl būdamas tokiu turtingu, jis bastosi nerasdamas sau vietos? Kažko ieško, kažką rezga...“, – svarstė Oksana stengdamasi suprasti savo draugą, tačiau tai nebuvo lengva, o veikiau – visai neįmanoma.
Savo turtų Astas visai nevertino, net ignoravo juos. Nekartą mergina matė, kaip eidamas gatve, sėdintiems ant šaligatvio elgetoms jis numesdavo ne dzingsinčių centų saujelę, o šlamančią šimtinę. Restorane, net nesusimąstęs, palikinėjo didžiulius arbatpinigius.
„Nejaugi jam tikrai pinigai nieko nereiškia? – nesuprasdama tokio dosnumo, svarstydavo Oksana. – Nejaugi jis neblefuoja ir tikrai nemano, kad pinigai neneša laimės? O gal jis gaili tų ubagų? Koks jis keistas ir nepanašus į kitus vyrus...“
– Be babkių blogai, – kartą, į primygtinai klausiantį Oksanos žvilgsnį atsakė Astas, – bet daug babkių, tai tik mažytė, sudedamoji laimės dalelytė, jos molekulė. – Ir mostelėjęs ranka į sėdintį ant asfalto apdriskusį, purviną, vienakojį elgetą, kuriam ką tik į priešais jį gulinčią kepurę įmetė šimtą litų, pridūrė: – Pažiūrėk kaip spindi jo akys. Jis džiaugiasi. Jam babkės kur kas reikalingesnės nei man. Jis irgi nori gyventi: pavalgyti, išgerti... Tegul pasidžiaugia, tenusišypso ir jam laimė. O aš vis viena jos nejaučiu – kišenėj ši šimtinė, ar jos ten nebėra.
Oksana priėjo prie spintelės ir pirmąsyk pasklaidė krūvelę žalių šimtinių. Staiga, tarytum išsigandusi, kad daro kažką blogai ir ją gali kas nors užklupti – atsigręžė, bėgliu žvilgsniu apžvelgė kambarį, dar kartą supratusi, kad ją mato tik keturios šio kambario sienos, klestelėjo ant lovos ir pati savęs paklausė:
„Kur nors nueiti ir išleisti? O ar turiu tam teisę?“
Ji atsargiai, tarytum bijodama nudegti, paėmė pinigus į rankas, pavartė juos, pasklaidė lyg bandydama suskaičiuoti. Jų buvo daug, jos supratimu – labai daug. Pagaliau ryžusis sunkiam, sudėtingam žingsniui, atsistojusi mergina priėjo prie telefono ir surinko draugės numerį.
                      – Labas, – ragelyje išgirdusi pažystamą „Klausau“, ištarė Oksana ir krūptelėjo išsigandusi savo balso, kuris sudrumstė kambario tylą ir garsiu aidu grįžęs į jos ausis, palietė tolimiausius proto kampelius. – Laima, tu neužsiėmusi? Gal nueinam į kokią parduotuvę? Žinai, noriu apsipirkti. Padėsi?.. – Išgirdusi teigiamą atsakymą, ji paskubom pridūrė: – Gerai, po pusvalandžio būsiu pas tave. Paskui užsuksim į kokią kavinukę, pasėdėsim, paplepėsim...
Oksana dar sykį žvilgterėjo į rankoje laikomus pinigus ir lyg tebekalbėdama telefonu, stengdamasi pati save pateisinti, pratarė:
– Galų gale, tai juk mano pinigai. Mokestis už buto nuomą. Dėl kainos nesitarėm... – Paėmusi dalį banknotų, mergina įsidėjo juos į rankinuką.
Oksana pati stebėjosi. Šiandien jos nuotaika labai pagerėjo. Kodėl? Gal todėl, kad rytoj bus išeiginė? Nors vargu. Pasijusti namuose vienišai kur kas bjauriau nei dirbti gerokai pabodusį darbą. Tačiau Oksana jautė – tai bus tik rytoj, o šiandien ji pasijus tikra moterim: nueis į brangią firminę parduotuvę, apsipirks neskaičiuodama pinigų, madingai apsirengs, o paskui su drauge nueis į prašmatnų, gerą restoraną, kuriame groja puiki muzika, ant staliuko stovi brangaus konjako butelis, aplink zuja frakais vilkį padavėjai, o moterų išalkusius įžūlius vyrus pakeičia brangiais kvepalais išsikvepinę dabitos kavalieriai. Jos atsipalaiduos, užsimirš ir spjovę į kuklumą, nusigers.
Užtrenkusi buto duris, Oksana išskubėjo į vasaros karščiu alsuojančią gatvę. Tvankuma tik dar sustiprėjo. Susimaišiusi su mašinų išmetamomis dujomis, karštų variklių tvaiku ir skubančių praeivių alsavimu ji tiesiog dusino ir spaudė prie žemės.
„Velniop, šiandien aš gyvensiu kaip visada, – skubėdama gatve, drąsino save mergina. – Velniop, velniop, velniop... – be paliovos kartojo Oksana ir tarytum su kuo kalbėdama, mojavo savo maža rankele. – Visus velniop! Ir tave, Astai, irgi... Šiandien noriu pamiršti tave ir vėl gyventi. Tu pats verti tai daryti. Verti. Girdi, verti – pats verti! ... Ir aš pamiršiu...“