Skiriu prancūzui Žanui Bigo (Jean Marcel Bigott) iš Le Mano

Aš nežinau, kodėl jis ryžosi pamilti lietingą mūsų kraštą,
Kur dienos šaltos ir rudenio laukai rūke paskendę niūrūs.
Svečiams mažokai liko gintaro išplautame pajū́ry –
Ir šildo tik lietuviška daina bei staklėse išausti raštai.

Gražus puošnus mažai mums žinomas Le Manas.
Tašyti akmenys balti lyg knygoj gali tau priminti
Čia siautusių istorijos audrų kiekvieną žingsnį
Ir paprastus kadaise paliktus jauno prancūzo Žano.

Krepšinis, Žalgiris – atsitiktinė pažintis dorų lietuvių.
Jų šauksmas gelbėt Lietuvą – rytoj jau bus vėlu!
Riedėjo traukinys, vagono ratai beldė – ką pasakysi tu?
Ir jis pasakė – nuo šiolei savo širdį Lietuvai skiriu.

Tauri, kilni ir gėriui atvira siela užsidegė nauja aistra –
Važiuoti ten, kur jis padėt kitiems protu ir darbu gali,
Suteikt tikėjimą savom jėgom, praskaidrinti našlaičių dalią,
Dalintis žiniomis, prireikus – net ir šiluma namų sava.

Ne viskas taip pavyko, kaip buvo sumanyta –
Lietuviškus barnius sunku išspręsti.
Greičiau pasisekė namus Avikiluos suręsti.
Kelis namus – lyg nuoširdaus gerumo plytą.

Tikiu, juose užaugusiems vaikams bus pamoka,
Kad būtina padėt kitiems, pasidalinti ir atjausti.
Juk daug daugiau turi, kai duot gali nė gauti.
O Žanui?
O Žanui „ačiū!“ gal jie pasiųs kalėdiniam laiške.