Jie sėdėjo ant užpakalinės taksi automobilio sėdynės. Tylėdamas Astas žvelgė į pustuštį, naktyje skendintį miestą kuris lėkė pro automobilio langą toks nesvetingas, nepažystamas ir svetimas. Šis miestas buvo visai kitoks negu tie, kuriuose jam teko buvoti anksčiau. Jis skyrėsi ne vien savo išore, bet netgi vidum – savo įstatymais – rašytais ir nerašytais, žmonėmis, jų papročiais, tikėjimu, gyvenimo samprata... Tai buvo kita pasaulio dalis, tolima ir nepažystama. Tik dabar Astas suprato, kad teks prisitaikyti prie šiuose kraštuose vykstančio gyvenimo būdo, pritapti prie jo, nes būtent jis, netekus praeities, spinduliavo mažyte ateities pašvaiste; nors ateitis išliko tamsia ir miglota.
– Tau labai skauda? – susirūpinęs Svietos balsas grąžino Astą į realybę. Mergina beperstojo dirsčiojo į kruviną Asto striukės rankovę ir neslėpdama nuostabos, gėrėjosi jo ištverme.
– Ne, ką tu, niekis. Įbrėžimas. Nesijaudink. – Astas pabandė pajudinti sužeistą ranką, tačiau aštrus skausmas privertė sukąsti dantis ir sėdėti ramiai. – Sugis. Blogiau yra buvę... – Turėdamas svarbesnių minčių bei rūpesčių, Astas tikrai nesuko sau galvos dėl sužeidimo ir stengėsi nuraminti merginą.
– Astai, kas tu toks? Tu taip šaltakraujiškai grūmeisi su tais niekšais. – Svieta liko sužavėta.
Astas nerūpestingai nusijuokė.
– Žinai, vaikystėje keletą metų lankiau karatė treniruotes, – nenorėdamas tylėti, supratęs neišvengsiąs kamantinėjimų, kukliai paaiškino jis, tarytum būtų pačiu santūrumo įsikūnijimu. – Kada tenka pamosikuoti kumščiais, visada prisimenu vaikystę. Šaunūs laikai buvo...
– Kaip manai, jie gyvi? – kurį laiką patylėjusi vėl paklausė mergina.
– Kas?
– Na, tie, mano užpuolikai.
– A-a-a... Taip, aišku, – tarytum šiuo momentu tai jam mažiausiai rūpėjo, nutęsęs, atsakė Astas ir staiga suabejojęs atsakymo tikslumu, pridūrė: – Turbūt... Tai turi reikšmės?..
O pats pagalvojo:
„Keista. Tikrai, ar jie gyvi? Vargu... Man buvo visiškai tas pats. Net nepatikrinau jų pulso. Nejaugi ir šituos nužudžiau? Po velnių, kaip lengva žudyti! – Galiausiai Astas padarė tinkamą išvadą: – Koks skirtumas – gyvi, ar ne? Argi jie verti gyventi? Tik įvykdžiau kažkieno paskelbtą nuosprendį...“
Kur kas didesnes abejones jam kėlė klausimas ar verta važiuoti pas Svietą į namus, kur, po viso kas įvyko, dabar jį vežėsi mergina, nenorėdama net klausyti kokių nors niekuo nepagrįstų atsisakymo argumentų. Turbūt Astas būtų prieštaravęs daug rimčiau, o gal netgi kategoriškai atsisakęs pakvietimo pasisvečiuoti, bet būtinai reikėjo apžiūrėti ir aptvarstyti žaizdą, kuri skaudėjo, kaip ugnis degino ranką ir tebekraujavo. Be to jis neturėjo jokio noro vidurnaktį trenktis į nežinia kokioje nepažystamo miesto dalyje esančius savo pažystamo namus, juolab, kad ten jo irgi niekas nelaukė, o gal net galėjo išvaryti, nes tie laikai, kada Astas gan artimai draugavo su Rimu, senų seniausiai praėjo.

Miegojo Astas vos keletą valandų, tačiau po kietos ir nepatogios traukinio lentynos atsibudęs minkštoje lovoje pasijuto žvalus ir gerai pailsėjęs. Šalia gulėjusios Svietos lovoje nebebuvo. Tik suglamžyta pagalvė priminė, kad jis miegojo nevienas ir, kad mergina ne pailsusios, liguistos jo sąmonės vaisius, o visai nesenų, tikrut tikrutėlių įvykių herojė.
Savojo buto Svieta neturėjo. Ji gyveno kartu su senyvo amžiaus tėvais. Čionai naktį jie ir atvažiavo.
Visko Svieta neteko žuvus vyrui. Namas buvo ne vyro, o jo tėvų. Pinigų pakako tik laidotuvėms ir skoloms atlyginti, kurių jos vyras, kaip pasirodė po mirties, turėjo pakankamai daug. Ji jautė, kad pinigų vyras turėjo kur kas daugiau, tačiau įrodymų tam nebuvo. Svieta net nežinojo kaip apginti savo teises į palikimą, nes pasirodė, kad tokio išvis nėra. Jau po pirmosios gedulo savaitės uošviai gražiai, be jokių priekaištų ar grasinimų paprašė atlaisvinti namą, kuris jai daugiau nebepriklausė ir jų žodžiais tariant, yra seniai užstatytas už skolas.
– Suprantu, – tuomet ramino Svietą buvusi anyta, – tau sunku, mums irgi nelengva. Tu netekai vyro, mes – sūnaus... Tačiau suprask, gyvenimas nestovi vietoj. Saša turėjo daug skolų... Supranti, daug... Jo darbas buvo toks. Galbūt tu, vaikeli, net nežinojai šito. Deja, nors jis mirė, tačiau gyvieji reikalauja savo pinigų.
– Nebijok, mes nepamiršime tavęs, – ramino uošvis. – Tu man visada patikai. Tu tikrai buvai gera marti.
Ir Svieta suprato, kad ji tikrai jau tik „Buvo“, nes viskas praėjo. Žodis „Dabar“ reiškė ne ką kitą, o vienatvę. Šiuose namuose Svieta nebeturėjo nieko savo, išskyrus brangius prisiminimus apie Sašą, kurie dabar irgi tik skaudino širdį, smaugė gerkle kylančių ašarų pavidalu ir neleido užsimiršti. Štai taip Svieta grįžo į gimtąją gūžtą. Nors tėvų butas buvo mažas ir teko gyventi visiems susispaudus į krūvą, tačiau nei priekaištų, nei kivirčų šiuose namuose niekada niekas negirdėjo. Ši šeima atrodė ideali ne vien tariant žodžiais.
Neliko Asto nepastebėtas tas džiaugsmas bei laimė Svietos tėvo ir motinos, jos brolio veiduose, kada šie, pravėrę duris, netikėtai išvydo išsiilgtą dukterį ir seserį.
– Dieve, dukrele, pagaliau grįžai, – glėbesčiuodama dukterį, apsiašarojusi, šnabždėjo motina.
Tiesa, juos gerokai nustebino šalia dukters stovįs nepažystamas vaikinas, ir net išgąsdino, kada jie pastebėjo kruviną Asto striukę. Tačiau po detalaus Svietos papasakojo apie įvykius stotyje, kurių metu ji vos neprarado savo daiktų, o gal net gyvybės, ir apie tai, kaip pasiaukojančiai su banditais kovėsi Astas – akimirksniu jis tapo tikru didvyriu. Galėjai pamanyti, kad ne jų duktė grįžo iš ilgos ir tolimos kelionės, kad jie laukė ne jos, o jo – visai nepažystamo, svetimo žmogaus, kuris tik likimo pastūmėtas, atsitiktinai atsibastė į šiuos tolimus kraštus.
– Tau labai skauda petį? – rūpestingai klausinėjo Svietos motina žvilgčiodama į Astą, jos manymu, perbalusį ir netekusį daugybės kraujo.
– Reikia kviesti greitąją. Kuo skubiau... Būtinai... Nedelsiant... Toks sužeidimas ne juokai. – Įdėmiai svečio veidą tyrinėjo merginos tėvas, tarytum laukdamas, kad tuoj, tuoj Astas susmuks ant grindų ir netekęs sąmonės, numirs. – Greitu žingsniu jis vaikščiojo po kambarį ir nežinia ką kaltindamas, piktai bambėjo: – Ir kas per velniava aplinkui daros?! Nei dieną nei naktį nuo tų banditų ramybės nebėra. Tik ir rašo: užmušė, išprievartavo, apiplėšė...
– Ne, ne, ką jūs, – nejuokais prieštaravo Astas mosikuodamas sveikąja ranka, nereikia jokios greitosios. Tai menkniekis, tik mažytis įbrėžimas...
– Kodėl nekviečiat milicijos? – nesuprasdamas klausinėjo Svietos brolis Dima. – Jie suras banditus ir pasodins į kalėjimą...
– Ne, ką tu, paskui prasidės tardymai, apklausos... – Asto džiaugsmui, prieštaravo jam tėvas.
Astas neskubėdamas nusiprausė ir apžiūrėjo žaizdą. Dūris buvo pakankamai gilus. Žiojėjo kruvini, nuogi raumenys, tačiau peilis perpjovė tik juos ir žaizda pavojaus nekėlė, nors atrodė labai negražiai. Baugščiai apžiūrėjusi žaizdą, Svieta apšlakstė ją jodu, aptvarstė ir padėjo Astui apsirengti plačią vyresniojo brolio, kuris jau nebegyveno su jais, pižamą.
– Kraujo nebijau, – baigusi nemalonų darbą ir nusipurčiusi, pratarė mergina, – tačiau ši žaizda labai baisi. Tokios dar nesu mačiusi. Astai, gal tikrai reikėtų pasirodyti gydytojui? Gali būti kraujo užkrėtimas...
– Ne. Ne, ką tu, ne. – Astas tik purtė galvą. Apie tai negalėjo būti net kalbos.
Ir tikrai, visų rūpesčio dėka, Astui pasidarė kur kas lengviau. Aptvarstytas petys nebekraujavo, o tik truputėlį gėlė. Nuo išgertos prie gausaus vaišių stalo degtinės truputį svaigo galva. Nuo svilinančių Svietos žvilgsnių kaito veidai ir smarkiai plakė širdis.
„Velniava kažkokia, – svarstė jis. – Ką aš čia veikiu? Kodėl jie manim patikėjo? Nesąmonė... Tikra nesąmonė. Velniava... Arba išdurnėjau, arba... O koks dar „arba“? Vietoj to, kad jau pūčiau katalaškėj, – sėdžiu, puotauju, alų-midų ryju ir geidžiu dulkintis su šita merga, nežinia kieno valia man siųsta našle. Fainumėlis!..“
Tik paryčiui visi nusprendė, kad metas bent valandėlę nusnūsti. Kaip gerbiamam svečiui, Astui paklojo pačią geriausią, kažkada buvusią Svietos lovą. Sau mergina pasiklojo patalą tame pačiame kambaryje kur paguldė Astą, tik ant grindų. Ji gėdijosi tėvų ir žinodama pakankamai griežtas, truputį senamadiškas jų pažiūras, nenorėjo, kad jie blogai apie ją pagalvotų, todėl nesiryžo gultis į vieną lovą su savo svečiu-gelbėtoju. Tačiau vos užgesus šviesai visi užmigo, mergina neatsispyrė kunkuliuojančiai aistrai ir sumanioms Asto vilionėms. Įsirangiusi į šiltą, minkštą jo lovą, Svieta prigludo prie tvirtos gelbėtojo krūtinės ir pajuto netik jo jėgą, bet ir meilių, stebuklingų rankų kerus.

Astas ilgai abejojo, mąstė, svarstė – pasilikti pas Svietą ilgesniam laikui, ar kuo greičiau tęsti kelionę iki užsibrėžto tikslo. Iš to, kokiu rūpesčiu jį apsupo merginos tėvai ir iš jos pačios skiriamo dėmesio, Astas juto galįs likti galbūt net visam laikui. Bet... O kas toliau?
„Vedybos, šeima, vaikai, darbas... – Jis kūrė išvadas ir pats purtėsi nuo jų bjaurumo. – Dar ko, po velnių?! – Astas keikėsi ir gynė šias mintis šalin. – Visa tai galėjau įsigyti net na-muose. Nejaugi tam, kad užsidėčiau ant kaklo pavalkus, trenkiausi velniai žino kur? Vedybos... Kokia šeima?.. Velniai griebtų, man tikrai stogas pavažiavo1! Gydytis reikia, gydytis... Įdomu, durnynas čia nors yra? Kitaip man galas...“
Ne, tai jam netiko. Kasdien matyti žmoną, klausytis verkiančių vaikų, ryte keltis ir eiti į darbą, kad uždirbtų duonos kąsnį... Ne. Net kartą nudegęs nuo savojo gyvenimo būdo ir beveik įsitikinęs, jog čia jo niekas nerastų, Astas nebuvo pasirengęs gyventi kitaip – ramiai ir taikiai. Romantikos, nepatirtų nuotykių troškimas bei lengvo gyvenimo vizija jo vis dar nepaliko. Kažkoks nematomas variklis šį jauną žmogų varė pirmyn, neleido sustoti, nurimti ir tapti nematomu, neleido susilieti su mase, išskyrė ir statė ant postamento. Todėl apie tokį gyvenimą, Asto supratimu – katorgą, negalėjo būti net kalbos. Jis brangino laisvę – visur ir visada.
O Svietai jis patiko. Ji nežinojo kas šis žmogus, nežinojo jo praeities apie kurią Astas tebetylėjo, ir net nenumanė jo ateities, nesugebėjo perskaityti audringų, nesuvaldomų minčių, kurios be perstojo skriejo Asto galvoje ir kartais atsispindėdavo šaltame, bejausmiame veide. Toli gražu, mergina dar visiškai nepažinojo neramaus, nenuspėjamo jo charakterio, bet neprarado naivios vilties prisijaukinusi pasilikti jį sau. Vos blaiviau pažvelgus į situaciją, turėjo iškilti daugybė klausimų, tačiau pakerėta pirmųjų įspūdžių, Svieta tebesklandė padebesiais ir mėgavosi iškreiptu tviskančios vaivorykštės spektru.
Praėjo vos kelios dienos. Tas rytas niekuo nesiskyrė nuo kitų rytų. Tačiau būtent tą rytą Astas atsikėlė kur kas anksčiau nei paprastai, apsirengė tik vakar nusipirktais drabužiais ir be jokios įžangos pasakė dar lovoje gulinčiai, mieguistai merginai:
– Dėkui tau, Svieta. Man tikrai buvo gera su tavim. Deja, man metas...
Mergina šoktelėjo lovoje. Antklodė nuslydo ant grindų, bet ji nekreipė į tai dėmesio ir pamiršusi, nė kiek nebesidrovėjo savo nuogumo. Ką tik ištarti Asto žodžiai buvo visiškai netikėti. Jie žudė jausmus, griovė svajones ir vertė pajusti gyvenimo beprasmybę.
– Kaip?! Kur tu išeini?.. – Svietos balse skambėjo nuostaba ir neviltis. – Kodėl?..
– Taip reikia, mažyte, taip reikia. Atleisk, nepyk, bet man metas. Lik sveika.
Jis priėjo prie lovos, dar sykį nužvelgė netobulą, bet pakankamai žavų ir patrauklų, nuogą merginos kūną, pasilenkęs pabučiavo sausas jos lūpas ir lyg išeidamas į kitą kambarį, nerūpestingai pasakė:
– Tu miegok, dar anksti. – Akimirką patylėjęs, tarytum panoręs susišukuoti trumpai kirptus plaukus Astas brūkštelėjo delnu per pakaušį ir pridūrė: – Perduok savo tėvams, kad esu jiems neapsakomai dėkingas. Jie tikrai geri žmonės. O man metas... Kas žino, gal kada susitiksim... Pasaulis platus, bet kartais jis iškrečia nepaaiškinamus pokštus. Tačiau geriausia, pamiršk mane. Manęs nebuvo... Atsitiktinio pakeleivio nebuvo. Supratai, nebuvo ir tiek.
Jis apsisuko ir žengė durų link. Atidaręs jas atsigręžė, dar nesuvokusiai kas vyksta Svietai mostelėjo ranka ir išėjęs iš kambario, tyliai užvėrė duris.
Šį ankstų rytą Astas vėl leidosi į nepažystamo miesto gatves ieškoti laimės. Laimės, kurios nepažinojo. Laimės, apie kurią visi kalbėjo, visi svajojo, tačiau niekas nesugebėjo paaiškinti jos esmės. Kartais Astui atrodydavo, kad paleido ją, tarytum laikė įsikibęs, laikė, bet neišlaikė ir laimė išsprūdo jam iš rankų, paspruko, nes nesugebėjo jos sugauti ir pasilikti sau. Kas žino, o gal kaip tik šįryt Astas ją paliko dar neatsibudusią, sutrikusią, vienišą ir nuogą, tebegulinčią plačioje, bet tuščioje, atšalusioje lovoje. Tačiau argi ši našlė galėjo atstoti jo svajonių moterį? Ar galėjo Svieta tapti jo idealu? Ar ji galėjo būti jo laime? Laimė, tai kažkas nepasiekiamo. O jei pasieki – ar tai be panašu į laimę? Tai tampa kasdienybe. O nuo kasdienybės net šuo kaukia pririštas prie būdos. Pasijusti šunimi Astas nenorėjo, todėl užtrenkė svetingai priėmusių namų duris net deramai neatsisveikinęs su jų gyventojais, kurie taip labai pergyveno dėl jo sveikatos ir gyvybės.
Galbūt jis dar sykį klydo. Galbūt... Bet ar kada gailėjosi? Tą rytą Astas net neįtarė kokia jo laukia ateitis. O jei būtų žinojęs, ar būtų ką pakeitęs? Galbūt, o gal ir ne. Jis pats pasirinko šį slidų gyvenimo kelią. Pasirinko ir drąsiai žengė pirmyn nevengdamas kliūčių, ir prieš nieką nesiklaupdamas, paskui save palikdamas krauju apšlakstytą žemę ir lavonus, meilę ir sudaužytas širdis, bet sugebėdamas niekam neatsiduoti ir išlikti savimi – tokiu, kokį jį kūrė gyvenimas. Astas žengė toliau, sugebėjęs nusispjauti į tai kas jį supo ir erzeliavo šalia, nes žinojo, kitu atveju išduos save, taps svetimu ir mirs sąžinės kančiose.
Keistas, svetimas miestas pamažu budo iš miego, kėlėsi, ėmė judėti ir stengėsi susigražinti įprastą ritmą su alinančiu šurmuliu, kuris kažkur nešė ir vertė lėkti į ateitį, į rytdieną visai pamiršęs, kad su kiekvienu, net mažiausiu žingsneliu, artėja mirtis.
Vargais negalais Astui pavyko rasti laisvą taksi. Įsėdęs į automobilį, jis ištarė adresą, kuris jam pačiam nieko nesakė. Vairuotojas klausiamai žvilgterėjo į keleivį ir kažkaip keistai, šnypščiančiai, su akcentu tardamas žodžius, pasakė:
– Brangiai kainuos, vyruti. Tu turi pinigų?
Astas linktelėjo galva ir paklausė:
– Tai toli?
– Toli? – Šis klausimas taksistui, berods, pasirodė kvailas. – Taip, toli. Šiaip, į tą pusę mes nevažiuojam... Bet... Jei gerai užmokėsi...
Nesupratęs ko iš jo nori šis senas, siauraakis kazachas, Astas abejingai trūktelėjo pečiais ir linktelėjo galva.
– Taip, aš užmokėsiu... – Jis dar sykį patvirtino, kad dykai važiuoti nesiruošia.
Toks pat senas kaip taksistas, jau antrąjį amžių gyvenantis „Moskvičius“ sudrebėjo, suburzgė ir paskui save palikęs juodų dūmų šleifą, kaip pasibaidęs arklys, šoktelėjo iš vietos.
1 Stogas pavažiavo – išprotėjau (aut.).