Tavyje randu šilumą. Šilumą, kurią pajunta gležnas žolės daigelis, kai saulė apglėbia jį savo spinduliais. Šilumą, kuri gali ištirpdyti ledinę mano širdį. Tokią šilumą, kuri sklinda tik iš mylinčios širdies. Tokią, kuri gali viską.
Tavyje randu gėrį. Tokį tyrą gėrį, koks virpa mažoje vaikiškoje širdelėje. Gėrį, kuris sutaiksto visus, kuris neleidžia skriausti. Gėrį, kuris plyti visatoje, gėrį, kuris liepia mylėti. Tą gėrį. Tokį, kurio dar niekas nematė. Bet visi žino, kad jis yra.
Tavyje randu supratimą. Supratimą, kuris vyrauja tarp dviejų žmonių. Tu mane supranti taip, kaip supranta žudiką jo motina. Tu moki suprasti mano skausmą, mano ašaras. Tavo supratimas gyvuoja vien iš noro suprasti. Suprasti mane.
Tavyje randu pagarbą. Pagarbą, kokią jaučia vaikas senelei. Pagarbą, kurią puoselėja kareivis tėvynei. Pagarbą, kuri stengiasi išlikti žmogiškume, kuri ne visada tai pajėgia. Tokią pagarbą, kurią jaučia storas žemės kirminas žiūrėdamas į padangėse lekiojantį vyturėlį.
Tavyje randu pasiaukojimą. Pasiaukojimą, koks tebūna motinos dėl savo vaiko. Pasiaukojimą, kuris verčia mus susimąstyti. Susimąstyti apie gera ir bloga, apie tiesą ir melą, apie džiaugsmą ir skausmą. Pasiaukojimą, kurį pajutę, norime aukotis dėl kitų.
Tavyje randu melą. Ne, ne blogą melą, gerą melą. Tokį, kokį šnabžda saulė menuliui, kad tas nebijotų pasislėpti joje. Tokį, koks užsilieka mūsų širdies kampeliuose, kuriuo mes iki pat mirties tikime. Melą, kurio man reikia.
Tavyje randu pasitikėjimą. Pasitikėjimą, kurį gėlė parodo nakties šalčiui. Pasitikėjimą, kurį plaka kūdikio širdis, kai jį atplėšia stiprios rankos nuo gimdytojos. Pasitikėjimą, kurio mes taip nesaugome. Pasitikėjimą, kuris yra toks trapus, kuris gali sudūžti mūsų rankose.
Tavyje randu laukimą. Laukimą, kurio priežasčių nėra. Laukimą, kuris priverčia atsiminimus pasilikti mūsų mintyse. Laukimą, kurį jaučia vienišos sielos, laukdamos tų, kurie galėtų jas papildyti. Laukimą, ne kaip jausmą, o kaip viltį.
Tavyje randu meilę. Pačią trapiausią, kokia tik gali būti, bet kartu ir pačią stipriausią, nugalinčią gyvenimo kliūtis. Meilę, kuri gali nutrūkti kaip plona voratinklio gija įsipainiojus muselei. Meilę, kuri basomis kojomis žengia per aštrius kalnų akmenis. Meilę, kuri dovanoja mums nešlifuotus deimantus, o atima blizgantį stiklą. Meilę, kuri tiek daug tikisi, bet gauna tiek mažai. Meilę, kuri staugia kaip vilkas ir gieda kaip lakštingala. Tokią paprastą ir nepaaiškinamą.
Tavyje randu save. Randu savo trūkumus, randu nepasakytus žodžius. Matau visą savo gyvenimą. Tavo akyse randu tą tamsų pavasario audrų dangų, tą, kuris taip gąsdina, tą, kuris bijo pragiedrėti. Tavo plaukai man primena šėlstančią jūrą, kuri stengiasi nurimti, o vėliau smogia dar stipriau. Tavo švelnios rankos man sukelia prisiminimus apie monotoniškus senelės mezginius, kurie sukasi ir sukasi, kurie šildo, kuriuose supinta tiek pasakų ir dainų. Tu man primeni meilę. Tokią vėjavaikišką ir nesutramdomą, tokią drovią ir paslaptingą. Tokią, kokia aš tau jaučiu.