Plaukia mėnulis per dangų pajuodusį,
Ežeras pilnas žvaigždžių.
Galvą nuleidus eini ir, man rodosi,
Tavąjį skausmą girdžiu.

Šaltas vanduo, o tu meldus pažadinai,
Aikčioja jie: kas gi tau?
Apkalbas, gėdą nešies - visą kratinį
Ir nevilties šitiek daug.

Po širdimi užsimezgus gyvybė tau -
Džiaugsmo krislelio nėra.
Tu paleistuvė! O meilė beribė juk
Buvo šviesi ir tyra.

Tu vieniša atskubėjai prie ežero
Savąją meilę skandint.
Draikos plaukai, byra karčiosios ašaros,
Jau įbridai vandenin.

Grįžki atgal, o liūdnoji Veronika,
Saugok stebuklą savy.
Ten, kur prie klėties pravirko armonika,
Tavo jausmai dar gyvi.

Saugoki juos. Te pelėda sau ūkčioja,
Galvą pakelk, prisiglausk.
Plaukus tau glostau ir jau nebekrūpčioji,
Grįžus iš skausmo gilaus.