Sėdėjau svetainėje ant švelnaus kilimo, kvepiančio pažįstamu kvapu (gal šampūno?) . Aplink mane pasklidusios nuotraukos. Vienoje raudonskruostis berniukas, apglėbęs pliušinį kiškį. Vaikystėje mano oda nebuvo tokia išblyškusi. Per pastaruosius metus aš daug pasikeičiau. Nebe tas maištaujantis Ijanas. Naktiniai vakarėliai, narkotikai – tai jau istorija. Kitas aš...
Viskas nutiko, kai Timą paaukštino pareigose. Didesnis atlyginimas, dažnas nebuvimas namie. Timas policininkas bei mano tėvas. Nenoriu jo vadinti tėčiu. Mes nebesikalbame taip, kaip anksčiau. Pamenu tuos žodžius, ištartus šaltakraujiškų lūpų:
- Skambinau tavo motinai. Mes pasitarėme, radome gerą mokyklą. Suprask, viskas dėl tavo ateities... Sustiprinta anglų kalba, turėsi daug laisvės, bet būsi akylai prižiūrimas...
Aš trankiau durimis, rėkiau, bet sunku kalbėti, kai tavęs niekas nesiklauso.
- Norit manim atsikratyti? Išsiųsit mane į internatą?
Galbūt ten nebuvo taip blogai, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, bet dabar jau nesvarbu... Į  namus, jei galiu juos taip vadinti, grįždavau kartą per mėnesį. Ar įsivaizduojate Kalėdas tarp rūškanų vaikinų veidų, susispietusių aktų salėje? Šeštadieniais vykdavo pamokos valanda trumpesnės nei įprastai. Sekmadieniais buvo galima „ilsėtis“ . Dažniausiai reikėjo pasiruošti pirmadienio pamokoms, parašyti kokį referatą ar dar ką.  Paprastai aš su kambarioku Biliu žaisdavau šachmatais.
Turbūt turėčiau verkti. Ne... Mano akys išdžiūvusios, lūpos suspaustos į brūkšnį. Sėdėjau ir plėšiau nuotraukas, kuriose esu aš. Akimirka – sustingusi akimirka. Nuotrauka – akimirkos paveikslas. Kodėl aš negaliu suplėšyti, sudraskyti nuotraukų, jeigu ten mano akimirkos? Jeigu noriu, kad prisiminimas apie mane išnyktų?
Penkta valanda ryto. Laikas. Timas grįš septintą po naktinės pamainos. Iki geležinkelio stoties valanda kelio. Neketinau važiuoti. Bėgsiu! Noriu paskutinį kartą gyvenime pajusti laisvę. Sumečiau smulkius nuotraukų skutelius į židinį. Akyse supleškėjo, susimaitoję veidai galiausiai pavirto pelenais. Ant pečių užsimečiau kuprinę, kurioje buvo vos keli daiktai. Šuoliavau pilkomis gatvėmis. Žmonėms neturėčiau kristi į akis. Buvau nevisai plonas, todėl savaime suprantama, kad krosas man į naudą.
- Ijanai? Tu? – nustebusi paklausė ilgaplaukė mergina su šuniu, apsivilkusi sportinį kostiumą.
- Ne, kitas aš... – sumurmėjau toliau bėgdamas.
Tai Rouzė. Mergaitė, su kuria draugavau ankstesniame gyvenime.
Vėjas plazdeno mano plaukus, aš bėgau taip, kaip niekada nebėgsiu. Prie tunelio buvau greičiau nei maniau. Dvi geležinkelio bėgių juostos, tolumoje susikirsdamos viename taške, suvirpino mano širdį. Dar dešimt minučių ir atvažiuos traukinys. Pakutinis traukinys. Derėjo paskambinti ar parašyti kam nors. Bet telefono aš neturėjau. Man paprasčiausiai jo nereikėjo. Draugų neturėjau, pažinojau mažai ką, o su šeima nebendravau.
Mano laikrodis rodė po šešių penkias minutes. Dar kelios minutės... Tunelyje buvo tamsu, taip juoda, kad nieko nematyti. Drebačiais pirštais išsitraukiau iš kuprinės prožektorių. Jau jutau nedidelį bėgių virpėjimą. Nusirišau nuo kaklo juodą šaliką. Atsargiai atsiguliau vertikaliai bėgių. Tuomet užsidengiau akis šaliu, - nenorėjau matyti akinančios traukinio šviesos. Žinojau, mačiau tai sapne. Bildėjimas vis garsėjo, taip pat ir mano širdies plakimas, kuri rodėsi tuoj pat iššoks iš krūtinės. Dar dar dar dar... Garsai gąsdino. Išjungiau prožektorių, kuris ligtol laikėsi delne, ir nuridenau tolyn. Jei norėčiau, spėčiau pabėgti. Bet mano kūnas nesugebėtų pabusti nuo baimės, laukimo transo. Traukinio bildėjimas jau raižė ausis.
Viskas vyko greitai. Pajutau smūgį. Baltas balandis nuplasnojo virš tunelio. Ir manęs jau nebėra.