Tu išėjai, nutilo durų aidas.
Tiek daug nepasakytų žodžių
neišreikštų jausmų.
Dabar tau juos rašysiu
širdimi ant rytmečio dangaus  
ant rasos lašelių,  
ant plaštakės sparnelių
ir vėjo bučinių.
Ant ežero liūdnos bangos,
vakaro saulėlydžio gaisos,
ant augančios žolės,
ant vyturio giesmės
su švelnumu lūpų ir širdies.