– Buvau... – Tarytum seniai laukusi šio klausimo, Svieta atsakė iškart. Tačiau ištarusi pirmąjį žodį nuleido žvilgsnį į kupė grindis ir tik po minutėlės pridūrė: – Jis žuvo avarijoje.
– Atleisk, nenorėjau užgauti... Atleisk... – Astas pasigailėjo uždavęs šį, turbūt nereikalingą klausimą, ir kaip mažas vaikas, norėdamas ištaisyti klaidą, ėmė atsiprašinėti.
– Nieko, – suskubo raminti mergina, nors jos balsas staiga pasikeitė, – aš jau pripratau. Skausmas praėjo... Kartais grįžta prisiminimai... Bet tai jau visai kita istorija. Tu nori žinoti ir ją? Kam?..
Astas nežymiai trūktelėjo pečiais, tačiau veide tebeslankiojo nesuprantamas susidomėjimas. Atsakymas nieko nepaaiškino, bet panašu, kad Svieta išsirinko labiau jai patikusįjį.
– Ištekėjau anksti, – Astas suprato – tai kitos istorijos pradžia, – vos sukakus aštuoniolikai. Buvo viskas – ir meilė taip pat. Pusantrų metų gyvenome drauge. Mūsų santykiai klostėsi neidealiai, ne taip kaip rašoma romanuose, bet viens kitą mes mylėjome ir tebemylėjome tuomet...
Tą vakarą jis ilgai negrįžo namo. Paskui paskambino, paaiškino užtrūkęs darbo reikalais. Prieš tai pykomės, bet dar dieną paskambinęs jis atsiprašė. O vakare, telefonu pasakyti žodžiai buvo paskutiniai, kuriuos išgirdau iš jo lūpų:
– Atleisk, brangioji, – pasakė Saša, – bet man dar teks padirbėti. Aš tikrai labai gailiuosi dėl vakar vakaro... – Jis dar sykį atsiprašė. – Nelauk manęs, mieloji, eik miegoti. Grįšiu labai vėlai. Rytoj šeštadienis, išeiginė – praleisime kartu. Aš myliu tave.
Kartais tenka gailėtis dėl to, kad nesuprantame, pamirštame, jog kiekviena diena, kiekvienas žodis gali tapti paskutiniu. Žmonės žiaurūs vieni kitiems, net artimiesiems, ir tai supranta tik pavėlavę, netekę galimybės pasitaisyti, pajutę mirtį...
Anksčiau Saša irgi užtrukdavo. Kada grįždavo, jau miegodavau. Jis tyliai prieidavo prie lovos, atsargiai pabučiuodavo mane į skruostą, apkamšydavo antklode ir tyliai, ant pirštų galiukų išsėlindavo iš miegamojo nenorėdamas manęs pažadinti; eidavo praustis, vakarieniauti, kartais skaitydavo laikraščius... Aš girdėdavau ir jusdavau jo drėgnų, karštų lūpų prisilietimą, malonių, manimi besirūpinančių rankų šilumą, bet apsimesdavau mieganti. Buvo neapsakomai gera jausti jo meilę, tą rūpestį, tą gėriu spinduliuojantį jo artumą.
Tačiau tą vakarą negalėjau užmigti. Nesupratau kas man darosi, bet niekaip neradau sau vietos. Kėliausi iš lovos, slampinėjau po tuščius namus ir vėl guliausi. Į galvą lindo bjaurios mintys. Vos pavyko užsnūsti, sudžeržgė telefonas. Pagriebiau ragelį, bet vietoj laukto, tokio pažystamo Sašos balso išgirdau svetimo žmogaus, prisistačiusio milicijos budinčiuoju, prašymą:
                      – Nesijaudinkite, – jis bandė mane raminti, – bet labai reikėtų, kad jūs atvyktumėte į milicijos komisariatą. Jūsų vyras papuolė į autoavariją...
Kai man skambino, Sašos jau nebebuvo. Jis mirė vietoje, kelyje – liko visiškai suknežintame automobilyje. Vos pažvelgusi tardytojui į akis supratau, kad įvyko kažkas baisaus. Savo vyro kūną atpažinau morge. Tamsiam kelyje Sašos automobilis rėžėsi į sunkvežimį, kada jis skubėjo pas mane. Tardytojas naiviai, šaltakraujiškai paaiškino:
– Įprasta avarija. Tokių daug pasitaiko... Jo nepraleido iš šalutinio kelio išvažiavęs sunkvežimis. Beje, jūsų vyras labai viršijo greitį. Abu kalti...
Nesuprantu kodėl, tačiau iki šiol jaučiu – tai buvo ne paprasta autoavarija. Jį nužudė...
                     Stojo trumpa, bet slegianti tyla. Svieta kažką svarstė. Pagaliau ji keistai papurtė galvą ir vėl prašneko:
– Paskutinėmis dienomis Saša atrodė kažkoks keistas, nesavas, susirūpinęs. Dėk kažko nervinosi, daug rūkė... Jis bandė tai slėpti, bet jam nesisekė. Matyt perdaug žinojo, per toli nuėjo...
– Kur jis dirbo? – kaip tardymą atliekantis patyręs detektyvas, paklausė Astas.
– Kažkokioje privačioje firmoje kurių pastaruoju metu priviso begalės. Jie užsiėmė žmonių apsauga. Niekada nesigilinau į jo reikalus. Be to žinojau, kad tai jo profesinė paslaptis, todėl nenorėjau statyti į keblią padėtį, ar versti meluoti.
– Ir tu nebandei nieko išsiaiškinti? – Asto viduje vėl atsibudo įgimtas teisingumas ir niekaip su jo charakteriu bei veikla nesiderinanti neapykanta tiems, kurie verčia kęsti kitus.
– Prokuratūroje paaiškino, kad tai nelaimingas atsitikimas. Sunkvežimio vairuotojas, kurio laukė teismas, mirė. Infarktas. Širdis neišlaikė. Nebebuvo ką teisti. Kitų būdų kažką iš-siaiškinti nežinojau. Galbūt jie yra... Tik ar bereikalingi?..
– Svieta, tu labai atvira, – ištarė Astas. – Per vieną naktį išpasakojai visą savo gyvenimą. Kodėl?
– Tu teisus – kartais būnu tokia. – Mergina nusišypsojo ir lyg pabudusi iš savojo pasakojimo, ištiesusi rankas, nusirąžė. – Kaip bebūtų keista, bet atviriausia būnu su nepažystamais žmonėmis. Žinai, Astai, svetimam žmogui daug lengviau atsiverti – išsiskiri ir nebesusitinki. Tavo istorija kažkur iškeliauja, o tu tampi už ją neatsakingas, nes žinai – ji bevertė, net jei tas, kuriam patikėjai savo paslaptį atvers ją kam nors kitam. Svetimas žmogus niekada neišjuoks ir neišduos. O savieji... Ne, su pažystamais, draugais viskas kitaip... O tu, Astai, nejaugi tu nenori išsipasakoti, nenori išlieti to kas slegia širdį? Žinau, kiekvienas žmogus turi savyje kažką tokio, ką išliejus darosi daug lengviau.
– Ne. – Astas nesutiko ir net grubokai atkirto: – Aš perspėjau – tuo pačiu neatsidėkosiu ir jei tikėjaisi ką nors išgirsti apie mane – klydai, tiesiog be reikalo stengeisi. Mano gyveni-mas perdaug sudėtingas, kad galėčiau kam nors apie jį pasakoti.
Jie vėl klausėsi traukinio ratų bildesio, sėdėjo ir grožėjosi rytmečio saule, kuri pagaliau surado langą ir sklido pro jį į mažytę kupė. Ką tik buvo atgaivinti pasislėpę jausmai, liūdni, netgi tragiški gyvenimai. Jie sėdėjo paniurę ir mąstė – kiekvienas savo, kiekvienas apie save. Du netikėtai, atsitiktinai susitikę žmonės – skirtingi ir svetimi – jie ieškojo kažko bendro.
                      – Parūkom? – Pirmoji prašneko Svieta. Visiškai atsiribojusi nuo savo pasakojimo ir ką tik ištartų Asto žodžių, ji drąsiai paliko praeitį ir grįžo dabartin.
– Sakei, nerūkai?.. – Nieko nereiškiantys žodžiai. Kartais jie irgi tampa svarbiais.
Mergina pasiekė ant staliuko gulintį cigarečių pakelį ir tarytum nesiryždama ištraukti cigaretę, vartė jį rankose. Pagaliau šyptelėjo ir pratarė:
– Bet aš nesakiau, kad nerūkau visai. Kartais bandau save apgauti... Tada, kada grįžta prisiminimai arba lieku šiam pasauly vienut vienutėlė, bandau raminti jausmus užsitraukdama kartaus dūmo.
Grakščiai, moteriškai laikoma Svietos rankoje, rūko cigaretė. Dūmai raitėsi, kilo prie kupė lubų ir kaip šiltą vasaros rytą virš ežero kylantis rūkas, lėtai sklaidėsi, ieškojo kur prasiveržti, pranykti, išsisklaidyti. Astas atsistojo ir atidarė langą. Į vidų šūstelėjo šilto vėjo šuoras.
                      – Turi vaikų? – nukračiusi cigaretės pelenus į stiklinį indelį nuo sulčių, likusį nuo seniai išlipusių Asto pakeleivių, paklausė mergina.
– Aš? Ne. – Šis klausimas Astui buvo netikėtas ir pasirodė neapsakomai keistu. Jis išsigando jo ir net nepagalvojęs, pridūrė: – Aš nevedęs...
– Aš irgi neturiu. Nesuspėjome. Kažkodėl... Galbūt taip netgi geriau. Nors kartais norisi turėti vaiką. Vaikai nuveja vienatvę ir suteikia galimybę kuo nors rūpintis; pasijunti esąs kažkam reikalingas. Jie verčia pajusti atsakingumą. Šito labai trūksta žmogui – labiausiai mote-riai. Tokią jau ją Dievas sutvėrė...
– Tu dar jauna, graži. Tau viskas prieš akis. – Astas stengėsi raminti merginą, nors ši tema jam pačiam atrodė visai svetima, neištyrinėta ir net neapsvarstyta.
Svieta užgesino nebaigtą rūkyti cigaretę ir giliai atsiduso. Žvilgterėjusi į Astą, ji prisislinko prie jo ir padėjo ant peties galvą. Astas apglėbė merginos liemenį ir nesutikdamas nė menkiausio pasipriešinimo, ėmė bučiuoti jos plaukus, veidą, kaklą, rankas. Svieta mėgavosi vyriškais, aistringais deginančių bučinių prisilietimais, juto rankas kurios slinko glamonių ištroškusiu jos kūnu, ritosi nugara, sėlino pilvu ir siekė kojas. Artėjo atsipalaidavimo ir užsimiršimo momentas – saldus ir nepakartojamas. Jie abu troško kuo greičiau susilieti ir patirti pasakišką spontaniškos meilės orgazmą. Ilgiau Astas nebeištvėrė. Jis paguldė merginą ant siauros, kietos kupė lentynos, paskubom atsagstė viliojančio apdaro sagas ir išlaisvinęs švelnų mergišką kūną, pradėjo glamonėti standžias krūtis. Jo lūpos vėl bučiavo, dabar jau apnuogintus, sustandėjusius spenelius, truputį atsikišusį pilvuką, it pūkas švelnias šlaunis, nepalikdamas nepaliesto nė vieno, net pačio slapčiausio jos kūno kampelio. Iš pravirų Svietos lūpų išsiveržė ilgas, gilus atodūsis.
– Man gera, Astai, gera... – vos girdimai kuždėjo ji. – Tęsk, prašau, tęsk... Tik nesustok. Bučiuok mane... Mylėk... – Merginos gerklę gniaužė beprasiveržiąs orgazmas.
Astas irgi mėgavosi atsitiktine, likimo siųsta akimirka. Jis girdėjo Svietos kuždesį, suprato jo prasmę, juto jos aistrą kuri paskui save traukė jį, tačiau priešais akis stovėjo Ingrida. Ji stovėjo šalia ir prieštaravo, priekaištavo, nedavė ramybės, trukdė... Astas glamonėjo, lietė, mylėjosi su Svieta, o jautė glamonėjąs kitą – Ingridą – nuogą, žavią, seksualią; net jautė jos kvapą, švelnių pirštų prisilietimus, girdėjo alsavimą ir įprastą balsą, neaiškų, bet pažystamą, kuris be galo kartojo pelnytus priekaištus:
– Tu neteisus, tu išdavei mane, palikai, metei ir dulkiniesi su šita šliundra... Tu spjovei į mūsų jausmus... Tu spjovei į mūsų meilę...
Ingrida nepaleido jo, dar ir dar kartą įrodinėjo, kad meilė kurios nebuvo, kurios jie taip vengė ir nuo kurios išsisukinėjo – buvo, egzistavo ir iki šiol teberusena. Daugybę kartų Astas mylėjosi su kitomis merginomis nejausdamas jokios sąžinės graužaties, tačiau būtent dabar, praradęs viską, jis geidė išsaugoti vienintelę Ingridą, kuri vijosi jį, nesileido tapti pamiršta ir kaip ištikima tarnaitė, stovėjo šalia su rusenančia žvake rankoje.
„Velniop, velniop, velniop... Kodėl manęs nepalieki? Atstok! – Astas vijo nesveiku kliedesiu tampančias mintis šalin, bet šios nesitraukė, neišsižadėjo ir liko su meilės aureole pasidabinusia Ingrida. – Netikiu, Ingri, nejaugi aš tikrai tave mylėjau? Nejaugi?.. Atleisk...“
Šis, toks keistas, dar nepatirtas jausmas Astui priminė išdavystę. Išdavystę, o gal meilę trise? Tik labai jau keistą, tuo pat metu realią ir virtualią. Šiuo momentu su juo mylėjosi dvi merginos. Viena čia, traukinio vagone, kurią jis lietė, bučiavo, glamonėjo, o kita jo mintyse, su kuria šiuo momentu jis irgi mylėjosi ir netgi jautė jai meilę, nors ji liko toli, toli, ten, kur kelio atgal nebebuvo.
„Išprotėjau... Tikrai... – Niekada nebuvęs mylinčio vyro įsikūnijimu, šiuo momentu Astas niekaip negalėjo susitaikyti su jausmų dvilypumu. – Netekau proto... Nesąmonė, durnystė, briedas... Kodėl ši merga suteikia malonumą mylėtis su kita? Kodėl?“
Jis seniai suprato – praeitį būtina pamiršti, palaidoti ir gyventi dabartim, gyventi kažkaip naujai. Praeitis žuvo su pirmaisiais jo šūviais tą prakeiktąją naktį. Net ateitis, kol kas, Asto neguodė, nes jos kontūrai irgi sklaidėsi neapibrėžtoje erdvėje. Ten kur ji turėjo būti, žiojėjo didžiulė tuštuma. Ateitis panėšėjo į praleidžiantį dalį įdomaus siužeto, neatspausdintą knygos lapą. Kuo skubiau reikėjo mokytis egzistuoti vien esamajame laike: be minčių, be lūkesčių, be svajonių ir – net be meilės; egzistuoti tam, kad gyventi, nes pilnavertis gyvenimas grasė neišvengiama mirtimi.
Užmerkusi akis, Svieta tebesimėgavo ką tik patirtomis glamonėmis. Šiuo momentu ji irgi gyveno esamuoju laiku, gaudė netikėtai jos kelyje pasitaikiusios laimės trupinėlius – smulkius, bet sugebančius atitirpdyti sielą ir įkaitinti širdį. Deja, dviejų žmonių meilės traukinys nesustodamas lėkė pirmyn ir neišvengiamai artino išsiskyrimo stotelę, savo ratų bildesiu užgoždamas aistringą ir tankų alsavimą, pasitenkinimo atodūsius bei dejones ir per kraštus besiliejančio erotiško šokio ritmus. Šis nenaudėlis, panaudojęs jėgą, stengėsi iš jų atimti net šią, dar likusią, paskutiniąją laimę.
Dvi išsekusios sielos, du nusikamavę kūnai gulėjo tvirtai apglėbę viens kitą ant siauro, kieto kupė suolo ką tik susipažinę daug arčiau. Jų veiduose žaidė šypsenos, kurios vertė patikėti, kad dabar jie tikrai neapsimetinėja ir yra laimingi. Bent jau kol kas, gal neilgam, tačiau dabar jie klajojo po kitą pasaulį, tą, kuriame negalėjai rasti antonimo žodžiui „laimė“.
Bet net šiuo momentu, po viso to ką Astas patyrė pasimylėjęs su svetima mergina, iš jo minčių nepasitraukė Ingrida. Ji tūnojo kažkur kupė kamputyje, kaip magnetas, nebežemiškai stipria trauka traukė prie savęs ir be perstojo prieštaravo Asto veiksmams. Tarytum tapusi dvasia, Ingrida sekė, sklandė aplinkui ir draskė jo sielą, drebino širdį, pagaliau, kamavo sąžinę, berods stengėsi keršyti, nes... mylėjo jį ir pavydėjo, priešinosi netinkamiems mylimojo poelgiams, kurie išniekino šventą, amžiną jų meilę.
Tolumoje, virš stovinčių ešelonų, ant traukinių stoties stogo švytėjo užrašas: „Almaty“1.
Buvo vėlus vakaras, o veikiau jau naktis. Vos keleto aukštai stulpuose kabančių, blankiai šviečiančių elektros lempučių apšviestas nežinia kokio kelio peronas skendėjo beveik visiškoje tamsoje. Kurtinamai sušvilpęs, tarytum suspigęs iš baimės, nematomas, užstotas kitų ešelonų, dundėdamas pajudėjo traukinys. Iš traukinio išlipę vėlyvi keleiviai, palikę po ilgos kelionės jaukiomis tapusias kupė, skubėjo namo. Ilgiau stotyje niekas nebenorėjo užtrūkti, nes pavargę kelionėje, žmonės svajojo vien apie poilsį, stengėsi kuo greičiau sutikti artimuosius ir pamiršti alinančią, ilgą kelionę; geidė pasidalinti įspūdžiais ir ką tik ištvertą nelengvą gyvenimo etapą nustumti praeitin.
Tik du žmonės dar stovėjo perone ir, berods, nenorėjo skirtis. Jie žvelgė į ištuštėjusį peroną ir stengėsi atitolinti neišvengiamai priartėjusią išsiskyrimo minutę. Pagaliau suvokęs, kad traukiniui sustojus laikas nesustojo, Astas pratarė:
– Ką gi, Svieta, lik sveika. Tu tikrai buvai nuostabia pakeleive. – Jis šyptelėjo norėdamas išsklaidyti liūdną merginos nuotaiką, tačiau vargu ar tai pavyko. – Tačiau dabar mūsų keliai skiriasi... – pridūrė Astas ir slogi nuotaika ne tik neišsisklaidė, bet nusidažė dar juodesne spalva.
– Žinau... Suprantu... Tau, Astai, aš irgi nepaprastai dėkinga. Kelionė tikrai buvo nuostabi. Net nepastebėjau kaip pralėkė laikas... – Virpantis Svietos balsas skambėjo išdavikiškai ir sakyte sakė, kad ji apgailestauja dėl tokio greito išsiskyrimo. Ašarų sudrėkintas akis patikimai maskavo nakties tamsa. Mergina nestipriai spūstelėjo pakeleivio ranką, tuo tik dar raiškiau išreikšdama savo padėką ir mintis. – Metas. Žinau, manęs irgi laukia... Ir aš jų pasiilgau... Astai, tu nuostabus žmogus... Iki...
Astas trumpai prisilietė prie karštų merginos lūpų kurios, turbūt, dar neataušo nuo aistringų bučinių kelionės metu, persimetė per petį vienintelį likusį turtą – nedidelę, pustuštę rankinę ir kilstelėjęs ranką, mostelėjo Svietai. Staiga apsisukęs ir nebeprataręs nė žodžio, palikęs merginą vieną stovėti ir laukti kažkokio stebuklo kuris galėtų bent valandėlei pratęsti jų bendravimą, greitu žingsniu nuskubėjo į svetimą perono tamsą.
Dar vienas žingsnis į tamsią ateitį, į nežinomybę, į nepažystamą ir atšiaurų miestą kuriame Asto niekas nelaukė. Niekas jo nepasitiko ir net nenumanė čia esant. Taip, šiame mieste Astas turėjo draugą, tačiau visai nenumanė, kokią reakciją sukels toks netikėtas vizitas.
Staiga, tarytum timpteltas už rankos, jis stabtelėjo. Tik dabar Astas suprato pasielgęs visai netinkamai, nedžentelmeniškai, nes savo puikiąją pakeleivę privalėjo palydėti bent jau iki taksi.
„Velnias, dabar juk naktis, – netikėtai susizgribęs, pagalvojo Astas, – o ji vos tempia savo baulus2... Reikėjo...“
Jis atsigręžė, bet Svietos perone nebesimatė. Išsitraukęs iš kišenės cigarečių pakelį Astas užsirūkė ir buvo benueinąs, bet tuo pat momentu, tarytum visų minčių patvirtinimas, jo ausis pasiekė vos girdimas moters riksmas. Žaibiškai pajutęs kažką negerą, Astas bėgte pasileido atgal. Prabėgęs pro tamsų, pilką pastatą be langų, už kurio, jo manymu, pasuko mergina ir iš kur ką tik girdėjosi šauksmas, jis išvydo Svietą besigrumiančią su trimis užpuolikais. Jie ban-dė iš vargšės merginos rankų išplėšti jos nešulį, stumdė ją ir talžė kumščiais per veidą.
– Ne!.. Ne!.. Nelieskit manęs!.. – Girdėjosi uždususios aukos šūksniai. – Gelbėkit!..
Pagaliau netekęs kantrybės, vienas iš plėšikų stipriai smogė Svietai į pilvą ir ši, keistai žiauktelėjusi, išsitiesė ant kieto grindinio. Dar po akimirkos per metus uždirbtas merginos turtas, visi jos daiktai ir dovanos, būtų dingę naktyje kartu su trimis plėšikais. Laimei, Astas nepasivėlino. Kaip gerasis angelas, sunkią akimirką ateinąs į pagalbą skriaudžiamiesiems, jis išniro iš už pastato kampo. Akies mirksniu įvertinęs padėtį, įsibėgėjęs, Astas pasiekė įvykio vietą ir net nestabtelėjęs, koja smogė stiprų smūgį vienam užpuolikui į galvą. Pakirstas smūgio, šis tiesiog nuskriejo į šoną ir sunkiai žnektelėjo ant asfalto.
Nors neatsigavusi po skaudaus smūgio, bet gerokai padrąsinta netikėtai atsiradusio gelbėtojo, Svieta atsiklaupė ant kelių ir vėl tvirtai įsikibo į savo nešulį, kuris jai buvo brangesnis už auksą, o šiuo momentu, berods, net už gyvybę. Sutrikęs, baugštus merginos žvilgsnis lakstė po sunkiai permatomą tamsą: smigo į Astą, grįžo prie netoliese, be gyvybės žymių gulinčio skriaudiko, su išgąsčiu dėbčiojo į du banditus, kurie, net pajutę stiprų atkirtį, kol kas neketino trauktis. Matyt čia buvo jų teritorija, kurioje šie niekšeliai jautėsi saugūs ir neliečiami.
Astas išgirdo, kaip vieno bandito rankoje spragtelėjo iš rankenos iššokusi peilio geležtė.
– Klausyk, tu, šūdžiau, – sukandęs dantis, laužyta, sunkiai suprantama rusų kalba prašvokštė tamsaus gymio, ūsuotas vaikinas, kurio rankoje blykstelėjo aštrus peilis, – tuoj virsi šašlyku. – Jo žodžius lydėjo daugybė suprantamų ir kazachiškų keiksmų, kurie susimaišę kūrė nuostabų kalambūrą. – Tu bent nusimanai kas aš, tu – sušiktas pidare?! Tu, mėšle!.. – Jis duso iš pykčio. Jam trūko žodžių.
– Baik jį, baik. Ką čia tuščiai bazarini, – greitakalbe drąsino ir skubino jį bendras, kuris irgi artinosi prie Asto, tik stengėsi apeiti iš užnugario. – Žiūrėk ką jis su Romka padarė. – Antrojo bandito rankoje irgi kažkas blizgėjo.
– Chana tau! – tarytum drąsindamas pats save, tebegrasė pirmasis. – Chana, suka... – Jis kalbėjo taip, tarytum jo liežuvis staiga užaugo, išpurto, nebetelpa į burną ir trukdo išsižioti, normaliai ištarti žodžius. – Ir tavo bobai chana... Pirma tu, šikniau, man čiulpsi, paskui ji...
– Man visiškai nusispjaut kas tu. – Pagaliau visai ramiai ištarė Astas. Jo nebaugino nei peilis, nei banditų grasinimai. – Kraujo nenoriu, bet jei jūs to reikalaujat...
Plėšikų nuostabai, sutrukdęs naktinę medžioklę, šis žmogus netik jų neišsigando, bet netgi nemanė trauktis iš kelio. Galbūt jau užmušęs jų bičiulį, jis visai ramiai laukė jų – jų manymu, grėsmingų ir baisių, visagalių ir vienvaldžių šiame atokiame ir tamsiame stoties užkaboryje.
Puolė iškart abu. Vienas banditas rankoje spaudė peilis, antrasis – metalinį strypą, kuris švilpdamas perskrodė orą ir privalėjo perskelti Astui galvą. Tačiau pastarasis slystelėjo į šoną, kaip tik į tą pusę kur jo laukė peiliu apsiginklavęs priešas. Prireikė tik akimirksnio, kad gerai žinanti daugybę įvairių kovos būdų Asto koja smogtų į mirtį nešantį strypą laikančią ranką. Netekęs pusiausvyros banditas suklupo ir griebęsis už sulaužytos rankos, suinkštė iš skausmo. Tačiau tuo pat momentu antrasis banditas smeigė Astui peiliu. Laimei, nuo tiesaus dūrio jis išsisuko ir peilis, slystelėjęs šonu, susmigo jam į petį. Deginančio skausmo srovė nusirito Asto kūnu, akimirksniui suparalyžiavo sužeistą petį ir ranką, pasiekė smegenis ir tik dar labiau suerzino sužvėrėjusį žvėrį. Staiga skausmas kažkur dingo, virto pasiutusiu įniršiu kuris veržėsi pro tamsoje žaibais žaižaruojančias akis. Akimirksniu sukaupęs visą energiją, Astas žaibiškai apsisuko kaip šokėjas šokių aikštelėje ir smogė priešui du stiprius smūgius į galvą ir krūtinę, nuo kurių užpuolikas kilstelėjo aukštyn, kelis metrus praskriejo oru ir trenkęsis į tamsią, mūrinę sieną, sudribo ant žemės. Tiesiog tuo pat momentu jis puolė prie sprukti bandančio bandito sulaužyta ranka ir be gailesčio smogė jam dar vieną, žudantį smūgį koja į galvą, nuo kurio šis irgi parkrito pasruvęs krauju ir neteko sąmonės.
Baigęs juodą darbą ir truputėlį atlėgus pykčiui, Astas pasilenkė prie paskutiniosios aukos, paskubom apieškojo jo kišenes, ir radęs storą, odinę piniginę, net nepažvelgęs jos vidun, įsikišo sau į kišenę. Pinigų šiuo momentu Astui reikėjo labiausiai, nes kol kas jis net neįsivaizdavo kas jo laukia ir kaip galės jų užsidirbti greitoje ateityje.
Pagaliau Astas atsigręžė į Svietą. Mergina tebeklūpojo ant šalto, kieto grindinio intuityviai įsikibusi į savo nešulį. Netekusi žado ji meldė Dievą, kad greičiau baigtųsi šis siaubingas košmaras. Kautynės baigėsi, tačiau kovos lauke gulėjo trys kūnai. Gyvi ar ne – Svieta nežinojo. Ir jos gelbėtojas-nugalėtojas, parodęs stulbinantį meistriškumą, – kas jis?
Astas priėjo ir ištiesė merginai ranką.
– Viskas gerai, – lyg nieko nebūtų nutikę, pratarė jis šypsodamasis. – Nebijok, viskas baigta. Atleisk, aš paskutinis asilas, palikau tave vieną. Labai prašau, atleisk... Jei gali...
Šalta ramybė Asto veide ir jo žodžių tuštuma grąžino merginai jėgas. Ji stvėrė ištiestą pagalbos ranką ir sunkiai atsistojo ant kojų.
– Dieve, tu sužeistas... – Tik dabar Svieta pastebėjo nuo kraujo permirkusią Asto striukės rankovę. Merginos balsas virpėjo, o žvilgsnis baugščiai lakstė aplinkui niekaip nerasdamas tvirto atsparos taško; virpą pakinkliai bet kuriuo momentu galėjo sulinkti ir tapę priklausomais nuo baimės, atsisakyti tarnauti savo šeimininkei.
– Et, niekis. – Astas atsainiai mostelėjo sveikąja ranka ir pridūrė: – Mums reikėtų greičiau iš čia nešdintis, kol neatsirado jų bendrai ar nepasirodė mentai. – Jis kilstelėjo sunkų Svietos nešulį ir iš skausmo sugriežęs dantimis, vėl pastatė jį ant žemės. Tik dabar Astas pajuto veriantį skausmą tame pačiame petyje, kuris dar visai neseniai buvo peršautas, o dabar vėl kraujavo pervertas peilio.
– Bet, o Dieve, tau reikia gydytojo... – Svieta nesugebėjo tvardytis. – Astai, kodėl mes turim sprukti? Reikia pranešti milicijai... Tu juk gyneisi...
– Ne, – kaip kirviu, tvirtai nukirto Astas. – Ne. Mes turim paskubėti. Taip bus geriau.

1 Almaty – Almata, buvusi Kazachstano sostinė (kaz.).
2 Baulas – didelis, sunkus nešulys (liaud.).