lietučiui. [lietum]

Sakote, ne?

O taip jau nutinka. Vietoj lašų krinta akmenys. Ir taip skauda, kaip dar niekad neskaudėjo – tada bėgi, bėgi, leki, kojas pinasi į kreivą kasą – pabėgti negali.
Likimas pina tiesią kasą. Likimas jau žino, kaip bėgti.
Tada griūvi.

Likimas nekiša kojos. Tai tavo kasa kreiva, o jo tiesi.

- Ma?
- A?
- Čia tu?
- Aš.

Plačiai atsivėrė svetainės durys ir Titas mažais žingsneliais atpėdino iki manęs. Tada nedrąsiai prisėdo. Ir kartu su manim ėmė žiūrinėti nuotraukų albumą.

- Na? – paklausiau.
- Netrukdau?
- Ne.
- Tai gerai.
- Aha.
- Ma?
- Taip?
- Mama išėjo.

Pašokau nuo kėdės. Čiupau brolį ir ėmiau purtyti.

- Kodėl anksčiau nesakei, kvaily tu!

Titas pravirko.

- Ma... Ma...
- Atsiprašau, - išsigandusiom akim spoksojau į jį.
- Ma... aš bijau...
- Eime, Titai.

Mama išeidavo dažnai. Ne, ji išeidavo ne pas draugę, ne į parduotuvę, mama išeidavo pilti mėšlą į save. O paskui, kai grįždavo namo, viską nusiaubdavo. Sulįsdavom su Titu po lova ir melsdavomės, jog neras.

- Laba diena, gal mamą matėt? – paklausiau kaimynės.
- Į stotį nuėjo, sakė važiuos į Vilnių, pas pusseserę.
- Ačiū, teta.
- Nebėkit taip, geriau apsirenkit šiltai, Marija, šalčius pranešė... – šūktelėjo kaimynė.

Bet aš jau nebegirdėjau. Bėgau, kiek tik galėjau. Sugniaužusi Tito ranką tempiau jį paskui save, greitai pakeldavau nuo žemės vos tik jis suklupdavo, ir net nenuvaliusi ištepliotų kelnių bėgdavau toliau.

- Ma, aš pavargau.
- Žinau. Pakentėk.
- Aš negaliu, Ma! – sustojo jis.
- Titai, Titai, mes privalom spėti, Titai! Juk nori, kad mamytė grįžtų ir nebūtų pikta, taip? Nori?
- Aha.
- Tai bėgam, - vėl ėmiau tempti paskui save.

Tito mažas delniukas išslydo iš mano rankos. Jis kluptelėjo, atsisėdo ant drėgnos žemės ir prisitraukęs smailius keliukus prie smakro ėmė kūkčioti. Sūrios ašaros sunkėsi iš jo žydrų kaip du dangūs akių, riedėjo įraudusiais nuo bėgimo skruostais ir varvėjo ant pilko, ne iki galo užsagstyto megztuko.

Priėjau artyn, pakėliau brolį nuo žemės ir prispaudus prie savęs iš lėto, žingsnis po žingsnio toliau ėjau į stotį. Jaučiau, kaip Tito kvėpavimas rimsta, kaip rankos, apsiviję pečius, atsipalaiduoja, kaip širdis plaka lėtai ir ritmiškai, kaip lūpos šiek tiek prasiskiria ir leidžia gaiviam orui užpildyti plaučius.

- Ma? – po kiek laiko sušnabždėjo į ausį brolis.
- Mhm.
- Kur mes?
- Stotyje.
- O mama kur?

Atsidusau. Nežinojau, kaip jam pasakyti, kad mama jau išvažiavo. Nežinojau, kai paaiškinti penkiamečiui, jog neturiu jokio supratimo, pas kokią ji tetą, kurioje Vilniaus vietoje...

- Mama išvažiavo, taip?

Titas atsitraukė nuo manęs, savo akis įsmeigė į manąsias ir papūtęs skruostukus laukė atsakymo.

- Išvažiavo.

Brolis dar kurį laiką žiūrėjo į mane, paskui vėl apsikabino aplink kaklą ir padėjęs galvą ant peties tą vakarą daugiau nieko nepasakė.