Jie buvo draugai. Arnas ir Julija kiekvieną dieną kartu eidavo į mokyklą, grįždavo iš jos. Jiedu klasės draugai, per muzikos pamoką drauge sėdėjo. Julija pasitikėjo Arnu, galėjo pasikalbėti su juo apie viską. Ji su visais randa bendra kalbą, yra draugiška, gal net per daug... Arnas kiek kitoks. Anksčiau per pertraukaus su bendraklasiais plepėdavo. Pastaruoju metu susiradęs atokiausią mokyklos kampelį slepiasi, tūno koridoriaus gale. O Julija tuo metu krykštauja su visais. Kai vaikinas koks kipšteli, daiktą paima. Ji vejasi atsiimti vadovėlio garsiai keikdama niekadėją. Būdama koridoriaus gale Julija prisliuogia taip arti aukos (kaip parašyta „Cosmopolitane“) , kad ši pajustų madingų kvepalų aromatą, ryte nerūpestingai pašlakstytų ant kaklo. Neva smaugia vaikiną, o jis atiduoda knygą akimirkai apdujęs nuo tokio artumo. Arnas stoviniuoja netoliese nudelbęs akis, o Julija išdidžiai praeidama net nepastebi jo. Mergina patyrusi. Draugavo su trimis, o gal keturiais vaikinais. Už tai bendraklasės ją gerbia, padeda per kontrolinius. Tačiau šiuo metu gražuolės širdis vieniša, neranda „tinkamo“ .
Po pamokų Julija ir Arnas tylomis žingsniuoja namo. Neilgai trukus ji paklausia:
- Tai kaip sekėsi matematikos kontrolinis darbas?
- Kontrolinis? – prabėgo kiek laiko, kol Arnas susigaudė, mat jo mintys buvo nuklydusois kitur. – Ai gerai. O tau?
- Nelabai. Visą pamoką Simas šnekino, net dėjo savo rankas man ant kelių. Visiškas kvailys. Na, žinai prisiglaudžia, aš nustumiu, o jis vėl...
- Kodėlgi nepaprašius mokytojo, kad persodintų jus? – klausia Arnas.
- Galbūt, - Julija patempė lūpą.
Pagalvojo. Simas supyktų. Su kuo tada ji popietėm vaikštinėtų parke?
- O tu? Kaip tau su mergaitėm sekasi? Negi neturi jokios simpatijos? – smalsauja Julija.
- Tai ir yra blogiausia, kad turiu. Ji niekada manęs nepastebės...
Julija pagalvojo apie Eglę, labiausiai pasikėlusią mergaitę iš klasės. „Vargšelis.“ – dingtelėjo liūdna mintis jai.
- Sugalvojau! Parašyk laišką!
,, Hm... Laišką“ – pasvajojo Arnas.
Po dviejų mėnesių Arnas dar labiau susibičiuliavo su Julija. Kartu leisdavo laiką, vaikštinėdavo. Julija pasidžiaugė su Arnu, kai Simas prisipažino ją mylįs. Ant Arno peties ji išsiverkė, kai išsiskyrė su vaikinu. Po poros savaičių Julija vėl buvo gyvybinga. Bet pirmadienį į mokyklą žingsniavo liūdnai. Ji lūkuriavo prie Arno namo penkias minutes, nors paprastai jis laukdavo. Bet draugas nepasirodė. Jis atlėkė į kabinetą paskutinę minutę. Matematikos mokytojas paprašė Arno išdalinti kontrolinio darbo lapelius. Julijai ant suolo nukrito du lapeliai. Į akį krito tvarkingos raidės pirmajame. „Žinok, kad tu man pati brangiausia. Arnas“ , perskaitė mergaitė. Ji nustebo, pajuto, kad širdis nerimastingai šokčioja krūtinėje. Julija negalėjo pažvelgti Arno pusėn, supratusi, kokia buvo tuščia. Akies kamputyje žvilgėjo ašara.