Dar tingiai rąžos rytas ūkanotas
Ir saulė nepakirdo iš miegų,
Tik tyliai girgžda senas mano luotas
Ant veidrodžiu sustingusių bangų.

Bijau suplėšyt minkštą baltą rūbą –
Išbudint vis dar snaudžiančius medžius,
Tačiau sekundės ir minutės skuba,
Sustoti jas beviltiškai meldžiu.

Tuoj metalu nutviks rasos karoliai
Ir sunkios alksnių šakos atsities...
Kažkur už miško saulė ruošias šuoliui,
Lyg pulti auką pasiryžusi katė.