Iš kur ir kur leki, padūkęs broli vėjau,
Ką žmogui savyje šįkart neši?
Ar atskubi, kaip siaučiantis griovėjas,
O gal dangaus ranka darbšti?

Tavim atgyja dykumos, žaliuoja girios,
Žmogaus maitintoja – pavasario dirva,
Nors šiaušiasi ir bara marios gilios,
Esi gyvybės ratą žemėj varanti jėga.

O vėjau vėjau, man primeni jaunystę,
Kai vidury laukų talžei lietum, šalta kruša.
Tik išstovėjau, užgrūdinai iškęst tą sykį.
Iškęst, stovėt, neklupt – tai tavo pamoka.

Palūžę medžiai, potvyniai ir audros,
Žiemos pūga, taifūnai, viesulai –
Vis tavo pokštai netikėti, žiaurūs,
Bet daug daugiau mums gero padarai.

Žinau, ateis toks metas, kai bus laikas skirtis,
Paklusti žemei, jos ramybei amžinai,
Tiktai ir ten, taip gera būtų dar išgirsti,
Kaip švilpia vėjas medy sielai vienišai.

Juk nuostabu, kad ilgimės pavasarėlio,
Žaliuojančių ir žydinčių laukų.
Tik kartais laukiame net juodo dangaus bėrio,
Ir dairomės – ak, vėjau, kurgi tu?