ji pasistiebus skynė žvaigždes
plieniniais veidais mirksinčias
ji nežinojo kad jos atšalo
nuo pabalusių rankų

glostydama dangaus paklotę
yrėsi vis arčiau šviesų tako

ji nenorėjo užgesinti žiburių
balzgani pirštai prilipo
aušrinei prie sijono
tebekabo danguje ir šviečia

Prisiminusi šią nuostabią dar motinos sektą pasaką, Sintija panoro visus šviesulius surinkti ir padovanoti nepažįstamajam vyrui, kurį buvo pastebėjusi duburyje. Dienomis ji grodavo duburyje, o naktimis svajingai klajodavo medžių viršūnėmis. Mintys pynėsi tvirtomis medžių šakomis. Vienintelis Sintijos troškimas buvo išvysti tą jauną vyrą, kuris suteikia jai gyvenimo džiaugsmo.

Vakarop, kai saulė pradėjo gesti, jaunasis Jokūbas išėjo pasivaikščioti po mišką tikėdamasis, kad galbūt jam pasiseks, ir jis sutiks miško atsiskyrėlę. Ilgai klaidžiojo Jokūbas tarp medžių, tačiau nei muzikos, nei nuostabiosios atsiskyrėlis nesurado. Galiausiai patraukė prie ežero, kuris plytėjo pačioje miško gilumoje. Vanduo blizgėjo kaip krištolas, aplink kvepėjo vaistažolėmis.

Pačiame ežero pakraštyje, tarp liūdnai linguojančių meldų, sėdėjo Sintija. Kūno linijas ryškino krentantys šešėliai. Jokūbas, vos tik ją pastebėjęs, prisišliejo prie kamieno. O tada ir prasidėjo tikras spektaklis. Ji grakščiai šoko nuo kranto ir nėrė į krištolinį ežero vandenį. Jokūbas pirmą kartą matė taip atvirai moters kūną.

Sintija, išlipusi iš vandens įsisiautė į ažūrinę skarą. Jaunasis klierikėlis visaip mėgino įsivaizduoti, kaip jis prisiartina prie undinės iš nugaros ir savo ilgomis rankomis apkabina jos pečius. Jis taip norėjo įgyvendinti šį savo užmojį, bet, deja, nedrįso. Tai būtų reiškę, kad savo ilgametį darbą jis iškeičia į trumpalaikį grožį.