Žinau, laikas skrieja kaip vėjas.
Ir obelys žydi kasmet.
O tu, mano miela, tarp jų tarsi fėja
Mojuoji balta skarele.

Ir šypsenos tavo – medus –
Pasaldina vaikišką miegą.
Ir rankose tavo – kerai,
Paglostai – ir skausmo nelieka...

Ir žodžiuose tavo – tiesa
Lyg biblija lūpomis kalba.
Norėtum apsaugot kaskart,
Kai kūdikis tavo suklumpa.

Ugnis tu gimtam židiny,
Ji kviečia sušilt, pasiguosti.
Tu angelas mano esi
Šiam žemiškam lūkesčių uoste.