Prabėgo lietus, laukais nukrapnojo,
Sušlapusi smilga palinkus rymojo.
Pavargus miglelė ant pievų iškrito,
Viršūnėje smilgų lašeliais sutvisko.

Švelniai, oi švelniai smilga lingavo,
Džiaugės lašeliais – akelėmis savo,
Šį kartą tikrai šviesiomis, deimantinėm,
Ir ne dvejomis, bet akelių grandinėm.

Dairos po pievą, kokia jos platybė,
O smilgų stiebelių - galybių galybė!
Visų jų akelės žvaigždelėmis žėri,
Tai gražų pasaulį lašeliai atvėrė!

Tik buvęs - nebuvęs, šviesus spindulėlis
Taip skaudžiai smilgelės akelėn įgėlė,
Dar vėjas prabudęs, žandais ėmė pūsti,
Kaip smilgai neverkti ir kaip nenuliūsti.

Vieni deimantėliai žemyn nuriedėjo,
Kiti išgaravo, nuskrido su vėju.
Ar kas besupras, kaip gyventi sunku
Net pievos žolelei be akelių šviesių.

Kaip noris paguosti, suteikt gražią viltį –
Neverta liūdėti ir taip nusiminti.
Gal kitą jau rytą šalna nušarmos
Ir ledo kristalų akis dovanos.