Likimo ratas (3)

Miestelyje vėl įvykis, bet šį kartą - malonesnis: grįžo iš Amerikos Bukio kaimyno sūnus.
Keturiasdešimties metų Jurgis, kaip ir visi amerikonai - bagotas. Pirmiausia žiūrėjo, kaip naudingiau investuot savo pinigus,  o kai nusipirko iš prasigėrusio malūninko malūną, lentpjūvę su visa sodyba ir dešimčia hektarų žemės aplinkui ją, ėmė ieškoti pačios.
Ne tiek pats ieškojo, kiek piršo jam kaimynai ir pažįstami. Vieni teikė  biednesnes, kiti gaspadoriai savo bagotesnes dukras, siūlė didesnes ir mažesnes pasogas, kad Jurgiui net galva apsisuko. Su malūnu paprasčiau: suderėjai, sumokėjai ir turi. O kaip išsirinkt žmoną iš tokios daugybės peršamų mergelių? Jis nesipuikuoja, piršlio pakviestas - važiuoja, šen bei ten lankosi, bet apie ženatvę dar rimtai negalvoja. Tvarkosi savo naujame ūkyje, malūnui nupirko naują variklį. Žmogaus prie variklio samdyti nereikės - pats nusimano. Lentpjūvėje pakol kas užteks ir vieno darbininko - sau pagalbininko, žemei dirbti, susirado pusininką. Pusininkas - į vieną namo galą, na, o jis pats, kol susiremontuos stanciją taip, kad būtų galima joje gyventi ir per žiemą, pagyvens pas tėvus.
Remonto darbai sparčiai vyksta. Atsikraustė ir pusininkas. Atsivežė ankstesniame ūkyje užaugintą derlių, malkas, padargus. O kai nukas bulves, nuims daržus, atsiveš vėliau. Kartu parsivarys ir gyvulius.
Įsitraukęs į darbus, Jurgis užmetė ir piršlybas. Nėra kada. Atėjus pavasariui, jeigu pavyks viską padaryt, ką yra numatęs, tai jau būtinai teks ženytis. Nėra ko tempti ilgiau. Vis gi jau keturiasdešimt metų, netruks prabėgti ir antra jaunystė, o reikia dar ir vaikus užauginti. Pavasarį jau reiks rimtai žiūrėti, bet ar verta dar kažkur ieškot, kai čia pat, gretimame kieme tokia puiki mergina.
Kai Jurgis išvažiavo į Ameriką, Bukio mergaitės buvo dar visai mažutės. Dabar gi žiū - kokios merginos išaugusios. Na, jaunesnioji Birutė dar ir dabar bloznutė tebėra, bet gi Valiūnė - tai jau tikra nuotaka: maloni, graži, lipšni. Kodėl jai nepasipiršus? Tik ar ne per jauna? Na, kokį dvidešimt tai tikrai turi. O jei daugiau - tai dar geriau būtų. Bedirbdamas užsimiršta, kai tik stabteli minutėlę atsikvėpt - tuoj ją prisimena. Nė viena iš jam pirštų ir šiaip sutiktų merginų taip nepatiko, kaip Valiūnė. Per žiemą, kai tik laisvesnis nuo darbų, arba šeštadienių vakarais ar sekmadieniais vis pas Bukį sėdi ir ją akimis gano. Neretai užsisėdėjęs  ir vakarienės būna pakviestas. Kartais motina, kartais ir pati Valiūnė atneša ir jam dubenėlį pieniškos sriubos ir padeda šaukštą.
O, kad taip būtų visada...
Suka Jurgis galvą dėl Valiūnės, bet kartu ir abejoja. Dvidešimčia metų vyresnis - gal truputį per daug, bet šiaip nei nuplikęs, nei pražilęs, dantys visi sveiki ir pagal jos gyvenimą - turtingas. Kiek tenka girdėt, mergos už bagotų noriai teka. Kas čia iš jų tų aštonių hektarų? Tik tiek, kad pavalgę ir nenuplyšę, o jei kokie prasti metai, tai ir duonos trūkumas. O jam, pavyzdžiui, sunkmetis negręsia. Kokie bebūtų metai, geresni ar blogesni, žmonėms susimalt vis tiek reikės, o duona pusininkas aprūpins. Kai tik apsives, nusipirks ir savo gyvulių. Būtinai reikės žiūrėti geros karvės, laikys ir seno šeimininko paliktą šunį. Jis didelis, margas, sargus - jau baigia prisipratinti.
Žinoma, panorėjęs gautų ir su nemaža pasoga. Praverstų... Pinigai nesimėto, bet kad taip traukia širdį prie Valiūnės, negi būsi sau neprietelius?..
Pavasario sulaukęs, Jurgis pirmiausia pasikalbėjo su tėvu. Tas - „visom keturiom“, o kai jau taip, tai drąsiau kalbina ir Valiūnę.
- Einam į mano ūkį pasižiūrėti, kaip aš susitvarkiau,- kviečia jis vieną sekmadienį po pietų, kai parėjo iš bažnyčios.
- Ko aš ten eisiu, - nenori eiti Valiūnė.
- Na, einam, negi nė kiek neįdomu? Pamatysi, kaip įrengiau antrą namo galą. Padariau net du kambarius. Tas galas, kur į gatvę, tai jau liks visam laikui pusininkui ar nuomininkui. Žemės aš pats negalvoju dirbti. Namo dalis, kurią įrengiau, kad ir iš kiemo pusės, bet pietų saulė šviečia nuo pat ryto iki vakaro. Langai dideli, o kokį gražų koklinį pečiuką išmūrijau, kad per žiemą būtų šilta.
- Kas iš to?
- Na, einam, juk kaimynai esam. Pamatysi, kiek daug aš per žiemą padariau. Noriu, kad pasižiūrėtum, noriu žinoti, ar tau patiks?
- O kodėl tau taip rūpi, kad aš viską pamatyčiau?
Tiesiai paklaustas, tiesiai ir atsakė:
- Nagi, norėčiau, kad tekėtum už manęs. Viską padariau, kad būtų gera ir gražu gyventi. Malūnas ir lentpjūvė turėtų duoti nemažą pelną, ten ir darbuosiuos, o gyvulių daug nelaikysim. Nebent karvę, porą paršų, o daugiau viską gausim iš pusininko. Nereikės tau nei laukuose dirbti, nei po mėšlą braidyti, gyvensim miestiškai, švariai, šiltai, amerikoniškai.
- Bet aš negaliu už tavęs tekėti,- Jurgiui visai nelauktai pasakė Valiūnė.
- Kodėl?
- Aš jau kitam pasižadėjusi.
- Ar tai tam, kur žmogų užmušęs, kalėjime sėdi?
Iš tėvų apie tai Jurgis jau žinojo.
- Na, matai, pats ir be manęs viską žinai.
- Tavo vietoj aš gerai pagalvočiau, - patylėjęs pasakė Jurgis. - Tokius Amerikoje „grineriais“ vadina. Netikę žmonės, iš jų nieko gero nelauk. Ar taip nori sau gyvenimą sugadint?
- Bet aš jį myliu.
- Tai, kad pasakė, - net nustebo Jurgis, - už ką jį mylėt? Jei jis drįso net žmogų užmušti, ar nebijai, kad kartu gyvenant, ir prieš pačią ranką pakels? Ar ir tada taip labai jį mylėtum?
- Bet jis netyčia. Kai jį labai išjuokė, norėjo tik prilupti už ilgą liežuvį.
- Kaip sau nori, niekas taip nedaro. Jei išjuokė, įžeidė - yra teismai, advokatai, reikėjo į teismą paduoti, bet neužmušti žmogaus. Kaip nori, taip sakyk, toks dalykas nepateisinamas.
- O teismas atsižvelgė. Liudininkai paliudijo, kad viešai, prie daugybės žmonių iš jo pasijuokė, pažemino, už tai ir bausmę skyrė ne taip jau didelę.
- Nieko sau... septyni metai. Negi iš tikrųjų ketini tiek metų jo laukti?
- Meteliai jau prabėgo - nė nepamačiau.
- Valiūne, prašau tavęs, gerai pagalvok ir neatsakyk man. Aš per visą žiemą taip į tave įsižiūrėjau, taip pamilau, kad vien apie tave ir tegalvoju. Kad tik tu sutiktum už manęs tekėti, oi kaip mokėčiau tave mylėti. Po teisybei, aš iki šiol dar nieko nemylėjau. Amerikoje dirbau kaip juodas jautis, apie jokias meiles nebuvo kada nė pagalvot. O dabar visko turiu, trūksta man tik tavęs... Valiūne, tekėk už manęs. Per Velykas iškeltume vestuves, o po vestuvių, kai būsi mano žmona, tai ir pradėsim naują gyvenimą naujame ūkyje.
- Kokia tau nauda iš tokios žmonos, kuri tavęs nemylės ir vis apie kitą galvos. Ar norėtum to?
- O kaip man gyventi visą gyvenimą su tokia, kurios aš nemyliu? Be tavęs man nieko nereikia...
- Jei dar nieko nemylėjai, tai sutiksi tokią, kuri bus tau skirta. Tada ir būsi laimingas.
- Ir taip jau viskas aišku, aš jau sutikau tave, tik visa bėda, kad aš tau nereikalingas...
skorena

2009-11-18 15:51:24

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raktažolė

Sukurta: 2009-11-20 00:44:08

Aš maniau, kad jau baigės istorija! Ojė, kaip apsirikau... Taip dar geriau - tik įrodymas, kad velniškai gerai rašote:) Puikiai kuriate intrigą.

Anonimas

Sukurta: 2009-11-18 16:52:51

...taip...sena meilė nerūdija...Geras pasakojimas. Patiko personažų charekterių apibrėžtumas. Gal ir taip - geriau vienpusė meilė, nei jokios...Skaičiau su dėmesiu. Ačiū.