Praeina dienos, praeina,
Pasalūniškai, tyliai, po vieną,
Palikdamos šypseną kreivą
Ir taką per pilką ražieną.

Galulaukėj stoviu paniuręs,
Kaip perlinkus šulinio svirtis,
Kaip kibiras senas, prakiuręs,
Nerasdamas kuo pasigirti.

Galvojau sau vėją pagauti,
Nusiėmęs ausinę kepurę,
Priversti senatvėj tarnauti,
Pačiam gi - miegoti pakrūmėj.

Tik šelmis, kepurę pačiupęs,
Per laukus su dulkėm nurūko,
Palikęs varganai plikei
Vorus  nunerti peruką.

Ech, draikos voratinkliai, draikos,
Kaip rūškanos rudenio dienos,
Gerai, kad dar gripas negraibo
Nosies ar braškančių strėnų.

Dienos, padūkėlės dienos,
Sugrįžkit, kuri ten karštesnė,
Pamerkite liepų blakstienom
Čiobreliais išmargintą akį.

Tik liepų blakstienos išbirę,
Čiobreliai, šienaujant, nupjauti,
Teks eit vakarop pas bobulę
Samanės iš raisto ragauti.

Juokiasi vėjas pakraigėj –
Kipšų prisiėdęs diedas,
Paklibikšt, paklibikšt, pasidairė -
Va, gryčioje šildos nevienas.