Ištraukiu stalčius, savus popierius verčiu,
„Pabodusius svečius“ išeit kitur kviečiu.
(Šis atsisveikinimas liūdnas, bet svarbus –
Naujai ateisiantiems daugiau čia vietos bus).

Dažnai vis paimu skrynelę paslapčių.
Niekad iš jos nedvelkia praeities šalčiu:
Pageltusios ten nuotraukos, seni laiškai,
Nepamiršti jų tekstai, rašiusių veidai...

Kodėl nesugebu išbraukti iš galvos
Kaskart mane aplankančios minties vienos:
Ar šitos paslaptys kam nors dar svarbios bus,
Kai manojo likimo žvaigždę glaus dangus?