Suvažiavo iš visos Lietuvos, į miestelį prie didelio ežero, daug žmonių. Tėčiai, mamos, vaikai... Šiuos tris žodžius galima parašyti ir vienu labai gražiu- šeimos. Dešimtį dienų jos čia stovyklavo, bendravo vienos su kitomis, ieškojo savyje ir aplinkiniuose dieviškojo prado. Ir tikrai nuostabu, jei tai joms pavyko surasti!

O stovyklos pakrašty,ant aukšto koto, buvo iškelta vėliava, stovyklos simbolis, atspindintis viską, kas joje vyksta. Kukli buvo ta vėliava, nieko įmantraus ir nereikėjo. Tačiau apie ją sukosi visas stovyklos gyvenimas. Kiekvieną rytą diena prasidėdavo visisems stovyklautojams susirinkus būtent aplink ją. Bėgiojo, krykštavo vaikai, nepaisydami juos prižiūrinčių savanorių, prieidavo ir vienas kitas tėvelis ar mamytė, ieškodami savo pabiručių ar pamestų daiktų. O kartą užklydo ir brolis Dominykas- plačiai šypsodamasis, jis žiūrėjo į aukštai viršuje plevėsuojančią vėliavą ir jo akinamai balti dantys blizgėjo saulėje. Vėliavai tikrai labai smagu buvo tai matyti!

Tačiau viskas, kas gera, greitai pasibaigia. Kodėl, taip yra, nežino niekas, deja. Turėjo baigtis ir stovyklavimas. Visi puolė tvarkytis, nešioti savo mantą, buvo taip užsiėmę, kad užmiršo nuimti vėliavą nuo stulpo. Tuomet kilo lietus, ir sušlapo ji kiaurai. Niekas iš aplinkinių nematė, kaip ji laikosi, kaip jai šalta, stipraus vėjo perpučiamai bei plėšomai į visas puses. Tik viena maža šešerių metų mergaitė, eidama netyčia pro šalį, pažvelgė aukštyn ir sunerimo. Bėda ta, kad ji nuo gimimo negirdėjo pasaulio skleidžiamų garsų ir dėl tos priežasties neišmoko kalbėti. Todėl negalėjo pasakyti to, kas labai sujaudino. Ji žiūrėjo viršun į vėliavą, tiesiog maldaute maldaujančią pagalbos. Mergaitė nusprendė veikti.

Niekas nekreipė dėmesio į ją. Nenorėdama nieko svetimo trukdyti, nuėjo į jos šeimai skirtą kambarį. Viduje rado savo vyresnįjį brolį. Jis girdėjo garsus ir sesuo jam dėl to labai pavydėjo. Priėjo prie brolio ir švelniai spustelėjo jam dešinę ranką. Taip visuomet darydavo, kai norėdavo pasakyti ką nors svarbaus.

-Kas atsitiko, Egle?,- paklausė Gintaras. Jis ištarė tai lėtai, nes mergaitė galėjo suprasti iš lūpų, kas jai sakoma.

Eglė paėmė flomasterį, popieriaus lapą ir ėmė piešti.

-Aha... Taip. Kotas, vėliava... lietus... Taip, kaip dabar, ar ne? Ką tu nori tuo pasakyti, sese?

Eglė ėmė rankomis gestikuliuoti, bandė parodyti, kad lietuje vėliavai šalta, kad vėjas ją tiesiog drasko į gabalus. Ir Gintaras pagaliau suprato, ką sesuo jam bando išaiškinti.

Kaip tik tuo metu grįžo mama su tėčiu. Berniukas jiems persakė Eglės žodžius ir visa šeima nuėjo prie vėliavos, kuri vis dar tebebuvo ten, kur buvusi. Tėtis su mama nuėjo ieškoti brolių vienuolių. Rado besitvarkančius apie automobilį.

-Sveiki, broliai. Mes čia visi labai skubame tvarkytis, tačiau užmiršome pasirūpinti vienu dalyku.

-Kokiu?

Ogi mūsų Eglutė pastebėjo, kad vėliava vis dar kabo visų užmiršta.

-Ach, taip, juk tikrai. Na, ir kokie gi mes užuomaršos!

Brolis Pranciškus liepė sukviesti visą stovyklą varpeliu prie jos. Gražiai giedant, iškilmingai buvo nukeltas stovyklos simbolis. Visiems dalyviams buvo šiek tiek nejauku, kad jį užmiršo. Bet vėliava nepyko.