Girioje gyveno kėkštas ir šarka. Kėkštui labai patiko šarka, todėl jis nutarė jai pasipiršti. O kokios piršlybos be žiedo? Pačiauškėjo malonių žodelių šarkai ir išskrido į miestą ieškoti auksakalio. Į kelionę pasiėmė kelias didžiojo ąžuolo giles. Jomis užmokės už žiedą. Iš gilių miestiečiai darė labai skanią kavą, o tuo metu mieste dar ąžuolai neaugo. Už kelias giles buvo galima įsigyti auksinį žiedelį.

Atskrido kėkštas į miestą. Kur tik skrenda, vis kalves randa. O ten tik pasagas ir noragus kala. Ėmė klausinėti kalvių, kur žiedeliui meistrą rasti. Jie parodė mažą trobelę prie karaliaus rūmų. Čia gyveno karaliaus auksakalys. Kėkštas labai sunkiai išprašė žiedelį savo išrinktajai. Linksmas parskrido į girią.

Pirmieji saulės spinduliai apraizgė medžių lajas. Kėkštas pasipuošė ir nuskrido pas šarką pirštis. Sugiedojo išrinktajai giesmelę ir padovanojo aukso žiedelį. Šarka džiaugsmu netvėrė ir visiems gyrėsi jaunikio dovana. Vakare žiedelį paslėpė į drevę, o pati nuskrido maisto paieškoti. Nulėkė, kaip visada, prie miškinės obels. Prisilesė obuolių. Lekia atgal soti ir svajoja apie žiedelį. Prilekia prie vienos drevės, o ten žiedelio nėra. Skrenda prie kitos – nėra. Pamiršo, kurioje paslėpė.

Taip iki šiol šarka lando po visokius užkaborius ir apžiūrinėja blizgančius daiktus. Ieško žiedelio. O kėkštas vis nori naują žiedelį nupirkti. Jis giles renka ir slepia. Daug jų reikia dabar pririnkti – žiedai brangūs. Beslėpdamas pamiršta, kur paslėpė, ir vėl renka ir slepia.