Ir taip išmiegotum gal šimtmetį, gal dar ir save  išmiegotum
Ir tylą, ir mylimus, ir būsimą kitą ledynmetį,
O kol kas tik velki tartum senas žvejys savo kiūrantį luotą
Gatvės grindiniu, kranto žvirgždu, tol kol įskeli ilgesį.

Juk taip būna. Trintis atsiranda ir žiežirbos skyla.
Vietoj elipsės pilasi padrikas sąmonės srautas.
O ne sąmonė - tai, ką šiandiena vadinam jutimais,
Tai ką pamenant oda suskirsta ir skauda.

Tai, ką diegia kažkur. Tuščios ertmės po šonkaulių pinklėm
Ir jauti, lyg kartotųsi kas, tarsi būtum tvirtai prirakintas
Prie naktinių pašvaiščių, žmonių ir prie miesto bedylančio tinklo
Tai rašyk testamentą. Nes vidurnaktis. Sudega Vilnius.