Bėga metai, vaikai užauga.
Lyg paukščiai palieka jie namus.
O tu iš įpročio, kažką vis saugai –
galbūt prisiminimus taip brangius.

Kiekvienas žaislas vaiko ar rūbelis
sudėtas tavo kraičio skrynioje –
nors jau užaugo – tau vistiek vaikelis,
negęstanti jiems meilė širdyje.

Savaitgaliais prie lango tyliai rymai –
juk neužmiršo,gal jau aplankys...
žvelgi į seną beržą prie arimo,
nušluostai skarele drėgnas akis.

Šį kartą nebėra. Vėl slenka dienos.
Vėl lauki nerimo pilna širdim.
Šypsaisi prisiminus, kaip po pievą,
ar sode žaidė jie po obelim.

Gyvenimą tu savo jiems paskyrei –
naktis bemieges, nerimo dienas.
Kiek džiaugsmo juos augindama patyrei.
Ir rodos užmiršai vargus, bėdas.

Bet laikas bėga. Vėl prie lango rymai –
juk dar anksti. Jie turi atvažiuot.
Na štai ir jie... Mažieji tavo piligrimai –
Tu pasiruošus jiems pasaulį dovanot.