... Pamiršau aš vakar dieną savo vardą.
Vincas Mykolaitis Putinas „Klajūnas“

Sunaikinti, ištrinti, pamiršti
Net vardo raides lyg dėmes.
Ir žemės gelmėn nugramzdinti
Metus, dienas, minutes.

Kaip valkatą sielą išvyti
Už vartų žmonių padorių,
Taures, kuriom gerta – daužyti
Ligi šukių aštriausių, mažų.

Lapus prirašytus – į ugnį,
Nepalikti išlietų minčių,
Tegul niekad ramybės neturi,
Svajonės atgimt poetu.

Juodą marmurą skaldyt ir aižyt,
Ant žvyrkelio šlapio išberti,
Veido šešėlius subraižyt,
Paliktos atminties neatverti.

Sakyti - nebuvo, nėra ir nereikia,
Nemokėjo gyvent, prisitaikyt,
Jei kiemo akmuo kartais verkia,
Jam duobę iškast ir palaidot.

Sutinku, su viskuo sutinku,
Juk ir aš pamiršau gautą vardą.
Neapykantą kęsti sunku,
Kaip pasmerkti save, savo darbą.

Man nieko nereikia, tik žolės lopinėlio
Ir rožės, vieno geltono jos žiedo,
Kad nors kartą į saulę už mane pažiūrėtų
Po birželio nakties, ar pirmojo sniego.