Kokia žvarbi, kokia tamsi naktis!
Mintis, ir tas kažkas lyg akmeniu prispaudė,
Po galvą blaškosi tartum belaisvės vis
Ir, negalėdamos pabėgti, gaudžia.

Na ir tegul, tegul pabus klajūnės su manim ilgiau šį kartą.
Nėra ko skriet, viduj jauku, krosnelėj malkos spraga,
Kartot senas klaidas nei man, nei joms tikrai neverta.
Naujas atrast taip pat vėlu, juk laiko – oi, kaip maža.

Kas aš be jūsų būčiau, nekantrios mano mintys?
Galbūt vien tuštuma, kaip ši naktis bejausmė,
Negalinti manęs į praeitį, dienas svajonių sugrąžinti,
Be nuosprendžio pasmerkusi bemiegei bausmei.

Tiktai ir vėl. Gal taip blogai nėra? Krosnelėj liepsnai dar negesti,
Akim pakaks šviesos, o rankom šilumos. Aplink ramybė.
Gali praėjusias dienas pasverti ir nutarti, kurias iš jų išmesti,
Kurias atgal sudėti atmintin - darbų saugiausią skrynią.

Ilga, kaip ilgesys ši lapkričio naktis,
Kaip kelias, tiktai ne kelrodžiais, bet metais sužymėtas,
Vingiuotas, nusidriekęs kalvomis,
Kartais gėlėm, o kartais šukėm vien aštriom nusėtas.