Tuo tarpu Astas ne taip juto šių santykių tuštumą ir šaltumą, o gal tik puikiai slėpėsi po kauke. Jis jautėsi visiškai laisvu. Namo grįždavo kada reikėdavo jam, išeidavo – vėlgi niekieno netrukdomas ir neklausiamas. Atrodė, kad tėvų meilės jam visiškai netrūksta, o gal jis tik nežinojo kas ji yra. Dar būdamas vaikas, jis jau mąstė kaip suaugęs, vertino teisybę ir pinigus, kurių, nežinia už ką, bet gaudavo iš tėvo, tačiau rasdavo būdų kaip užsidirbti ir savų; tiesa, ne visada tai išeidavo padaryti sąžiningai. Ir dar, bene labiau už viską, Astas aukštino jėgą. Dažniausiai ja naudodavosi, kad apgintų save ir draugus, tačiau kartais galėjo ją panaudoti ir šiaip, prasiblaškymui, pasilinksminimui – muštynėms bare ar diskotekoje.
Taip jie ir augo abu – brolis ir sesuo – kartu ir skyrium – šeimoje ir be jos. Tačiau nesulaikomai bėgo, skriejo laikas ir viską keitė – keitė ir juos. Berniukas tapo paaugliu, iš kurio išaugo žavus, išdidus jaunuolis. Mergaitė, dar neseniai žaidusi su lėlėmis, nejučia tapo grožio ir vaikinų dėmesio nestokojančia mergina.
– Mes tik keisto likimo dėka išlikome žmonėmis, – tarytum norėdama atsikratyti užplūdusių minčių, keistai krestelėjusi galva, ištarė Angelė.
– Žmonėmis? – Atrodo Astas nesuprato jos žodžių, o gal jam pasirodė keista, kad sesuo jį pavadino žmogumi. – Tu manai, kad aš žmogus?
Angelė klausiamai pažvelgė į brolį.
– Nuo pat vaikystės mūsų niekas neprižiūrėjo ir neauklėjo. Galėjome visiškai išklysti gyvenimo klystkeliais... – Ji nesuprato brolio, nes nežinojo kuo jis tapo.
Tačiau tolimesnį jų pokalbį nutraukė artėjantys girti balsai ir nesirišanti, į klykimą panaši daina.
Angelė sunkiai atsiduso ir pratarė:
– Na štai, mano Darius pareina.
– Ir taip dažnai?
– Pakankamai. Porą kartų per savaitę. O tai ir dar dažniau. – Angelė švelniai patraukė jos pečius šildančia brolio ranką, nusimetė jo striukę ir nuėjo pasitikti grįžtančio vyro, kurį tempė tokie pat, vos ant kojų stovintys jo draugužiai-sugėrovai. Jie padėjo Angelei įtempti kažką nerišliai lemenantį Darių į namus ir, turbūt paguldę į lovą, garsiai rėkaudami vėl dingo tamsoje.
Asto jie nematė. Jis pasislėpė namo šešėlyje ir išlindo iš slėptuvės tik tada, kada vyrai paliko kiemą. Astas stengėsi vengti pašalinių žmonių žvilgsnių, nes visai nežinojo ką šie prisimena apie tuos įvykius, kurie įvyko prieš daugelį metų. Tačiau jis neabejojo, kad tada jo nejuokais ieškojo, ir dabar, grįžus, išliko pavojinga susitikti su jį pažinojusiais žmonėmis. O pažinojo jį daug kas.
Po keleto minučių, dabar jau apsisiautusi savąja striuke, į kiemą vėl išėjo Angelė.
– Užmigo, – pratarė ji. – Tiek to, tegul geria. Jau pripratau. Girtas jis ramus, ne toks kokiu buvo tėvas. Nėra nei barnių, nei skandalų. Pykčiui užėjus galiu net aptalžyti. – Angelė šyptelėjo. – Pinigų gaila: vos ne visus prageria. Atlyginimas ir be to mažas... Po darbo uždarbiauja ir tuos prageria...
Jie vėl sėdėjo ant suoliuko. Tik dabar jau daug tolimesni. Ryšys tarp jų nutrūko, dingo. Pakako vienam iš jų atsistoti, žengti žingsnį ir vėl išaugo tamsi siena.
– Tu nedirbi? – paklausė Astas.
– Ne. Dabar darbą sunku rasti, o jei ir pavyksta, atlyginimai labai maži. Visur bedarbystė. Rinkos ekonomika... Taip ir gyvenam, sukamės kaip išmanom. Keturias karves laikom, tris kiaules... Išaušta rytas – tik spėk suktis... Pragyvenam. Tiesa, ūkis dabar ant mano pečių. Motina nieko nebegali.
– Ir tave tenkina toks gyvenimas? – Astas nesuprato sesers. Jam pagailo jos. Pagailo tos apsukrios mergiotės, kuri dar netapo, bet palaipsniui virto niurzgia, suskretusia kaimo boba.
– O kur dingsi? Pati jaučiu kaip keičiuosi. – Angelė pateisino brolio mintis. – Tampu užsisklendusi savyje, žmonių gėdijuosi, lyg būčiau sena, sukrešusi boba. O ką padarysi, Astai? Kur išeitis? Nebėra tos nerūpestingos mergaičiukės kurią tu pažinojai, nebėra. Laikai tokie – bjaurūs ir negerėjantys. Gyvenimas neapsakomai mus keičia, riečia į ožio ragą ir žiūri atsigręžęs, gėrisi savo darbo vaisiais. Jaučiu, tampu panaši į mūsų motiną. Gaila. Man ji niekada nebuvo moters idealu. – Ji šyptelėjo ir su kartėliu pridūrė: – Net mano vyras tapo panašiu į mūsų tėvą. Kažkoks užburtas likimas... Nenoriu, kad Tomukas augtų taip kaip augome mes. Kiek įmanydama stengiuosi su juo bendrauti. Domiuosi viskuo, kuo domisi jis. Astai, tu irgi pastebėjai, kad pasikeičiau?
– Taip, šiek tiek, – patvirtino Astas, tačiau nenorėjo sesers skaudinti, nenorėjo jos įžeisti. – Aš pats pasikeičiau. Labai. – Ir lyg išreikšdamas mintis, bereikšmiu balsu paklausė: – Kodėl su juo gyveni?
– Kodėl? O kaip?.. Kartą buvome beveik išsiskyrę, bet prižadėjo daugiau nebegerti... – Angelė šyptelėjo, tačiau veide atsispindėjo skaudus kartėlis. – Pats matai... Pažadų pakako keletui mėnesių. Žinai, vis vyras namuose – bent jau toks. Tomui reikia tėvo...
– Mesk viską, išvažiuok kur nors, pradėk viską iš naujo. – Astas troško padėti seseriai, gailėjo jos, net jautėsi kaltas dėl griuvėsiais virtusio jos gyvenimo, skolingas už tai, kad ji liko viena su kasdieniais vargais ir rūpesčiais. Staiga jam pasidarė gėda, kad nuo visko pabėgo – rado savąjį gyvenimą. – Tu dar visai jauna. O čia sunyksi, supūsi...
– Ne, Astai, ne. Nėra kur važiuoti. Nėra pasakų šalies. Nėra princų... Darbo nėra niekur. Beje, aš net dirbti nieko nemoku: tik kiaules šerti ir karves melžti. Kolchozų, deja, nebėra. O mama? Kur siūlai dėti ją?..
– Mamą? O apie tave ji daug galvojo? Tu jautei jos meilę? – Pokalbis grįžo atgal, prie tos pačios skaudžios ir užburtos temos.
– Taip, tai tiesa. – Angelė sutiko su broliu. Sutiko, bet jautėsi stovinti kryžkelėje iš kurios visi keliai vedė į aklavietę. – Tiesa, sunki gyvenimo tiesa. Bet, Astai, aš ne tokia. Kaip bebūtų keista, aš išlikau žmogumi ir negaliu jų palikti – nei senos, ligotos mamos, nei girtuoklio vyro. Man gaila jų...
– Bet Angele, sesute mano, – Astas emocingai nutraukė sesers žodžius, – kur dingo ta išdykusi, nerūpestinga ir išdidi mergiūkštė?! Nejaugi tu susitaikei su tuo, kad visą gyvenimą teks mėžti mėšlą? Pasakyk kaip tave išgelbėti ir aš ištiesiu pagalbos ranką. Kaip?..
Tačiau Angelė tylėjo. Ji žinojo – brolis teisus, suprato, kad žudo save ir savo jau¬nystę, bet ateities miglose išeities neįžvelgė. Ir aplamai, ar dairėsi jos? Tai buvo tikras užburtas ratas, klaidus labirintas, kurio gale švietė ryški ateities saulė, tačiau ji virto miražu, nes piktas likimas pamiršo nurodyti tinkamą kelią ir atverti duris į laimę.
– Gražios žvaigždės, – sugavusi beribę dangaus tamsą skrodžiantį brolio žvilgsnį, pratarė Angelė. – Pavasaris buvo šaltas... Šiandien bene pirma tokia, tikrai vasariška diena. Iškart darosi linksmiau gyventi.
Bereikšmiai žodžiai. Tik ar reikėjo kitokių? Jie nežinojo. Galbūt todėl, kad taip mažai pažino vienas kitą.
Jau aušo. Trumpa vasaros naktis pamažu slinko, traukėsi pasiimdama savo grožį, žvaigždėtą dangų bei mintis, kurios slėgė sielą – tamsias, sunkias, tokias pat, kokiu tapo pats gyvenimas ir prisiminimai, nostalgiškai draską sielą.
– Angele, tu dar nenori miego? – rūpestingu vyresniojo brolio balsu paklausė Astas. – Man daug ko reiktų tavęs paklausti. Tai svarbu. Gal eime prie ežero, pasivaikščiosim?
Ežeras buvo čia pat. Pakako pereiti gatvę ir galėjai pasinerti į aukšta žole apžėlusią ežero įlanką, kuri tiesiog glaudėsi prie gatvės. Aukštomis nendrėmis apžėlęs krantas nuo visų žvilgsnių dengė tik tolėliau tyvuliuojantį vandenį. Ežero paviršiumi, suteikdamas mistinį įvaizdį, slinko lengvas, permatomas rūkas. Tyla liūliavo ir liaupsino klausą.
– Nepatikėsi, Astai, – eidama šalia brolio siauručiu takeliu, tvirtai įsikibusi jam į parankę, prakalbo Angelė, – du žingsniai, o nepamenu kada buvau čia atėjusi. – Ji matė brolį, jautė jį – jo šilumą, alsavimą, bet vis dar negalėjo patikėti, kad tai ne sapnas ir ryte atsibudusi vėl nebrauks dingusios sapno vizijos sukeltų karčių skausmo ašarų. – Dieve, gal tu tikrai teisus? Gal mane tikrai reikia gelbėti, kol dar kapanojuosi gyvenimo liūno paviršiuje?.. – Matyt Angelės mintyse tebeskambėjo, tebesisuko neseniai brolio ištarti žodžiai.
– Aš išgelbėsiu tave, – Astas nekantriai nutraukė sesers žodžius. Ryto tyloje jo balsas suskambo garsiai, kurtinančiai ir taip įtikinamai, kad tapo neįmanoma tuo nepatikėti. – Aš padėsiu tau užsikabinti už gyvenimo tiesiamo šiaudo, kitokio gyvenimo nei šis. O tu spręsk: lipti aukštyn ar nuskęsti, kapstytis šūduose ar tapti ponia. Tai tavo reikalas, Angeliuk, tavo gyvenimas ir spręsti privalėsi tu pati. Nenoriu tau meluoti, juolab, kad tai pati gerai žinai, aš niekada tavęs perdaug nemylėjau. Esu tikras, kad nemylėjau taip, kaip brolis privalo mylėti seserį, bet niekada neleidau suabejoti tuo, jog bėdoje tavęs nepaliksiu. Visada gindavau ir galėjau užmušti bet ką, kas tik būtų tave nuskriaudęs. Nepaliksiu ir dabar. Padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso. – Astas spaudė šiurkščią, sugrubusią Angelės ranką savojoje, švelnioje, nežinančioje sunkaus darbo rankoje ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo... Pagaliau jis sustojo, įsmeigė aštrų žvilgsnį į seserį ir pasikeitusiu, bet ramiu, tvirtu balsu paklausė: – Angele, tu privalai man papasakoti viską, ką apie mane kalbėjo žmonės – tuomet, prieš daug metų, kada dingau. Manęs ieškojo mentai? Angele, tai labai svarbu. Tai tiesiog būtina.
Angelė atlaikė sunkų brolio žvilgsnį, dar minutėlę patylėjo svarstydama ar beverta grąžinti praeitį, ir galų gale apsisprendusi, timptelėjusi Astą už rankos, pasiūlė:
– Eime namo. Man darosi šalta. Puikiai pasivaikščiojome. – Ir pagaliau, nenorėdama nuvilti brolio smalsumo, daug žadančiai pridūrė: – Namuose viską papasakosiu. Eime...
Horizontą jau dažė tekančios saulės raudonis. Jos dar nesimatė, bet saulė artėjo prie horizonto, sparčiai kilo aukštyn ir tuoj, tuoj privalėjo išnirti iš už linijos, kuri skiria žemę nuo dangaus, o gal net rojų nuo pragaro. Saulė kilo ir tarytum siunčiama pačio pragaro, dar net neatgavusi laisvės, jau alsavo karščiu. Nauja diena nešė naują: naujus rūpesčius, naujus darbus, naują laimę ir... naują mirtį. Kiekviena diena, net pati nuostabiausia, neša mirtį, nes tokie yra negailestingi, kažkada sugalvoti ir niekieno nepakeisti Dievo norai. Kiekviena diena gali prisipildyti džiaugsmu arba apsirėdyti gedulo skraiste. Būtent tai ir vadinama gyvenimu! O kol kas dar tik aušo rytas – keistas, neįprastas ir maloniai laimingas.
– Vis tiek nebemiegosim. Laikas pusryčiauti. – Angelė storai, kaimiškai aptepė sviestu keletą riekių duonos, papjaustė kumpio. Virtuvę užliejo malonus verdamos kavos aromatas. – Paprastai keliuosi anksti, – ruošdama pusryčius, nerūpestingai plepėjo ji. – Kol apeini ūkį, galvijus pašeri, karves pamelži – nepamatai kaip rytas pralekia, o ten ir pietūs... Nauji darbai. Gyvenimas kažkur skrieja, kažkur lekia... Kaip pakinkytas arklys – ari, ari, ari... Gerai kada Darius negeria – kai ką padeda. Vargsti žmogus, vargsti, pluši nuo ryto iki vakaro, o naudos jokios. Ir pieną, ir grūdus ir mėsą – viską superka pusvelčiui ir tai dar negali sulaukti kol pinigus užmokės, o jei ką perki – trigubą kainą lupa. Gyvenom, berods, dar nieko, o kuo toliau, tuo prasčiau darosi. Laisvė per visus galus jau lenda. Ūkininkai visai blogai verčiasi... Užtat Europon žengiam... – Staiga, susizgribusi, kad vėl skundžiasi, verkšlena, Angelė nutilo.
„Po velnių, kliedesys kažkoks. – Nebe pirmą kartą Astas pajuto, koks atitolęs yra nuo šio gyvenimo apie kurį vis aiškina jam sesuo. – Ūkis, mėšlas, sušikta politika, kažkokia Europa... Nesąmonė kažkokia. Gal laikraščius paskaityti?.. – Mintyse jis pyko ant visų: savęs, motinos, Dariaus kurio dar net nepažinojo, pagaliau ant pačios Angelės, nes ji įklimpo į tą patį liūną iš kurio nesugebėjo išsikapanoti tėvai – visą gyvenimą, iki senatvės, iki mirties. – Ji turi, ji privalo tapti princese. – Šaltame Asto veide jausmai išliko neįžvelgiami, tačiau mintyse, baisiausiai įširdęs, jis griežė dantimis. – Šūdas, briedas kažkoks, absurdas. Angelė mano sesuo. Ji privalo dėvėti deimantais siuvinėtą princesės apdarą. Privalo! Privalo ir dėvės!..“
Astas seniai nebesiklausė sesers skundų. Pagaliau jis pastatė ant stalo puoduką su kvepiančia kava ir dabar jau garsiai išreiškęs mintis, pratarė:
– Angele, tu buvai princese ir būsi ja. Aš prižadu... Aš neleisiu tau žudyti savojo gyvenimo niekam nereikalingais darbais už kuriuos tegauni kapeikas. Tu neprivalai skalbti dvokiančių prasigėrusio vyro kojinių, neprivalai prižiūrėti pasenusios mūsų motinos. Kuo toliau, tuo sunkiau bus viską mesti ir dingti, bet kol kas tai padaryti dar nevėlu. Jau labai seniai tai supratau. Gal todėl ir tapau laisvu ir, tu klausei, prisipažinsiu, – laimingu.
– Tiek to, Astai, tiek to. – Angelės balse jautėsi nepasitikėjimas ir nerimas. Ji netikėjo, kad paklydėlis brolis gali kuo nors pagelbėti ir net gailėjosi pradėjusi skųstis savo dalia. Ir apskritai, ar jai reikėjo kieno nors pagalbos? – Nepergyvenk dėl manęs ir nesuk sau galvos... Pati kaip nors susitvarkysiu... Geriau sakyk ką ruošiesi veikti toliau? Tu nežinojai, kad tada tavęs ieškojo? – Angelė atsisėdo prie stalo, priešais brolį, ir patenkinusi jo norą, berods, nusprendė grįžti į praeitį.
– Nežinojau? – Staiga Astas pažvelgė į seserį. – Ne, nujaučiau...
– Tada aš pirmoji pamačiau tavąją nuotrauką per televizorių. Nepatikėjau. Bandžiau save įtikinti, kad suklydau, kažką sumaišiau, neteisingai išgirdau...
„Ieškomas pavojingas nusikaltėlis“.
Užrašas ekrano viršuje ilgai neblėso iš mano atminties. Ir nuotrauka... Tavo nuotrauka... Tokia pažystama ir niekaip neleidžianti apsirikti, paneigti, kad tai ne tu. Kaip vaizdas, įsirašęs į atminties vaizdajuostę, be perstojo sukosi, kartojosi ir savo tikrumu raižė protą, įsakydamas nesipriešinti, nesiginčyti, o besąlygiškai patikėti jo tikrumu. Niekam tada nepasakiau – nei motinai, nei tėvui. Nežinojau ką daryti, su kuo pasitarti, ką galvoti. Tačiau jau sekančią dieną pasirodė kaimynė su laikraščiu rankoje ir su didžiuliu pasitenkinimu išpyškino tiesiai motinai į akis:
– Na ką, prisižaidė jūsų sūnelis? Tik pažvelk ką laikraščiai apie jį rašo. – Triumfuojantis jos balsas persipildė džiaugsmu. Ji grūdo motinai laikraštį tiesiog po nosim ir vapėjo: – Žmogžudį, pasirodo, užauginot... Seniai žinojau, kad taip pasibaigs...
– Sena kalė... – neiškentęs, pro dantis prakošė Astas, tačiau Angelė, nenutilo ir tarytum bijodama susipainioti, tęsė pasakojimą toliau.
– Ji numetė laikraštį ant stalo. Aš priėjau ir tik patvirtinau tai ką žinojau jau vakar. Pačiame pirmame puslapyje puikavosi tavo nuotrauka – ta pati, kurią rodė per teliką, tas pats, į mano atmintį įstrigęs filmo kadras ir antraštė – baisi, negailestinga, nepaneigiama:
„Kruvinosios nakties herojus: štai jis!“
Tuomet buvau pasirengusi užmušti kaimynę. Jos, o gal ir mano laimei, ji laiku spruko iš mūsų kiemo. Turbūt pajuto, kad netgi tau nesant, o tavęs ji bijojo kaip ugnies, jai vis viena čia nėra saugu.
Riedėjo ašaros. Skaičiau laikraštį nematydama raidžių ir sunkiai suprasdama apie ką rašo, isteriškai šaukiau:
– Ne! Ne! Ne! Šito negali būti! Mano brolis geras!
Motinai tuoj teko kviesti greitąją. Ją išvežė į ligoninę. Tėvas tą vakarą negrįžo iš darbo – parėjo tik sekantį vakarą visiškai girtas ir net nekėlęs skandalo, užmigo prie stalo. Namuose likau viena, visiškai viena. Man buvo nežmoniškai baisu. Norėjosi kur nors išeiti ir nebegrįžti. Pirmąsyk nebepanorau gyventi... Ant stalo susikroviau krūvą tablečių, pasistačiau vandens stiklinę ir tvirtai nusprendžiau mirti. Gyvenimas prarado bet kokią prasmę. Tačiau... Iki šiol nežinau, bet kažkas mane sustabdė, stvėrė už rankos jau po pirmų prarytų tablečių ir aš nemiriau, o tik susiradau mamos paslėptą degtinės butelį, užsivertusi, net nepajutusi skonio išgėriau jį visą ir visiškai girta užmigau. O sekančią dieną kažkodėl nusprendžiau gyventi...
Astai, broleli, visa tai buvo tiesa?
Ieškodamas atsakymo, Astas įsistebeilijo į gražias, žalsvai žydras sesers akis.
„Slėpti tiesą? O kam?“
Kurį laiką jis svyravo, bet supratęs savo minčių be¬prasmiškumą, pratarė:
– Taip, tai buvo tiesa. – Asto balsas suskambo kaip teisėjo skaitomas mirties nuosprendis. – Gal tu tikėjaisi, iki šiol norėjai išgirsti kitokį atsakymą, bet tai neginčijama tiesa. Tada man nebuvo laiko skaityti laikraščių, nežiūrėjau teliko, bet, manau, jie nemelavo, o jei truputėlį pagrąžino – vargu ar iškreipė faktus. Galėjo šito ir nebūti. Galėjo... Bet taip jau susiklostė aplinkybės. Angele, mane išdavė, pardavė, paprasčiausiai panoro atsikratyti ir nepaliko kitos išeities, bet tai jiems nepavyko. Aš išlikau, tvirtai atsistojau ant kojų ir grįžau. Tada pažadėjau jiems grįžti... Dabar sugrįžau...
Pastarieji Asto žodžiai vėl suskambo išdidžiai, grėsmingai, grasinančiai. Po jų stojo trumpa tyla. Jis tebejuto, kad Angelė laukė kitokio atsakymo, kitokios tiesos, kitokio to meto įvykių paaiškinimo, bet karti tiesa, nevirtusi saldžiu melu, išliko negailestinga ir nepakeičiama. Ramiai, visai nepaveiktas įvykusio pokalbio, Astas paėmė iš lėkštutės sumuštinį su gardžiai kvepiančia namine dešra, atsikando ir lėtai, tarytum tingiai kramtydamas, atsipalaidavęs siurbčiojo spėjusią ataušti kavą.
Pagaliau susitaikiusi su žiauria tiesa, Angelė vėl prašneko:
– Po kokių poros dienų užgriuvo kriminalistai. Ir prasidėjo... Spendė spąstus, ruošė pasalas – ieškojo tavęs. Tardė visus – motiną, tėvą, o mane, kažkodėl, daugiausia. Tampė po prokuratūrą nuo vieno tardytojo pas kitą. Tai buvo košmaras. Jie niekaip netikėjo, kad dingai niekam nieko nepasakęs. Netikėjo, o gal tik dėjosi netikį nė vienu mūsų žodžiu. Aš nežinojau kur tu, bet meldžiau Dievo, kad tik neįkliūtum. Netgi tai, kad tapai žudiku, praėjus pirmam šokui, netapo argumentu tam, kad išduočiau tave, tam, kad tave sulaikytų ir nuteistų. Astai, tu visuomet buvai ir liksi man broliu, nežiūrint į tai, kokie bebūtų mūsų santykiai, neatsižvelgiant į tai, kuo tu buvai ir kuo tapai, – ką ruošiesi veikti toliau. Gyniau tave visada ir prieš visus – kaip galėjau, kaip sugebėjau, net jei tai skambėjo kvailai ir naiviai. Gyniau, teisinau ir užstojau, nes... nes... nes tu mano brolis.
Keista, bet, bene pirmąsyk, Astas pajuto sesers meilę ir rūpestį juo. Maloniai skambą Angelės žodžiai glostė jo savimylą, surambėjusią sielą ir tirpdė širdį aptraukusius storus, daugiamečius Arktinius ledus.
– Tačiau tai dar ne viskas, – tęsė Angelė. – Tą šaltą vėlyvo rudens dieną mane vėl išsikvietė tavo bylą tiriąs tardytojas. Klausimai kartojosi tie patys, žinomi ir iki gyvo kaulo įgrisę. Po apklausos išėjau lauk. Piktai trinktelėjau prokuratūros durimis ir net neužsisagsčiusi palto, įniršusi ant viso pasaulio, buvau bežengianti šaligatviu, bet prie manęs, čiūžtelėjęs drėgnu asfaltu, sustojo blizgantis, juodas, visiškai užtemdytais, tonuotais langais, vargu ar mūsų mieste kada matytas prašmatnus „Mersedesas“. Staiga prasivėrė durelės ir iš jo iššokusių dviejų plačiapečių vyrukų vilkinčių juodomis, odinėmis striukėmis, buvau mandagiai, netgi nepriverstinai pasodinta ant užpakalinės automobilio sėdynės. Nesuspėjau net suvokti kas darosi, ar pasipriešinti, o tuo labiau pakviesi ką nors į pagalbą. Tapau it pakerėta. Visai pamiršau esanti miesto centre, tarp žmonių, pagaliau, prie pat prokuratūros ir policijos komisariato durų. Nors, ar būtų kas pagelbėjęs, dabar labai abejoju. Ant priekinės sėdynės sėdėjo dviese: vairuotojas ir keleivis. Tie du, kurie įsodino mane, dabar glaudžiai sėdėjo man iš šonų, tuo aiškiai apribodami visus teisėtus ir neteisėtus mano veiksmus. Nuo priekinės sėdynės pasigirdo gergždžiantis balsas:
– Sėdėk ramiai ir nesirangyk. –  Žmogus neatsigręžė, neprisistatė ir net nepasisveikino. Kalbėjo jis nepiktai, bet pakankamai įtaigiai, įtikinamai. Keletą kartų krenkštelėjęs, jis pridūrė: – Nedrebėk, nieko tau nedarysim. Mums tik reikia truputėlį pabazarinti. Tai labai svarbu...
Supratau iškart – tai ne farai, ne tardytojai, net ne Interpolas, o kažkas daug rimčiau: žmonės, gerai tave pažystą – gal draugai, o gal priešai. Nežinau kodėl, bet kažkokių jausmų pastūmėta, prieš juos iškart nusiteikiau priešiškai. Niekada nežinojau ir nesidomėjau kuo tu užsiimi, Astai, bet supratau, vidinis balsas pasakė, kad tai mafija – žmonės, apie kuriuos buvau daug prisiskaičiusi, daug girdėjusi, bet akis į akį susitikau pirmąsyk.
Kiti tylėjo. Kalbėjo tik tas, sėdįs šalia vairuotojo. Matyt jis buvo jų bosas. Mandagiai pasidomėjo kaip reikalai su policija, net kažką pajuokavo, bet taip ir neatsigręžė, tačiau supratau, mane jis pastoviai stebi užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Jie neskubėjo. Genama nematomos, bet piktos jėgos, mašina lėtai suko miesto gatvėmis lyg kažko ieškodama, tačiau niekaip nerasdama ir negalėdama sustoti.
– Tikriausiai tu žinai kur tavo broliukas? – Lyg tarp kitko, bet pagaliau man uždavė tą vienintelį klausimą, dėl kurio čionai pasisodino. – Mums labai reiktų su juo susitikti. Žinai, – nemačiau, bet pajutau, kad mano pašnekovas šyptelėjo, – verslo klausimai visada sudėtingi ir svarbūs – jie nemėgsta būti atidėliojami. Karoče1, mums reikia su juo pabazarinti...
1 Karoče – trumpiau tariant (rus.; žarg.).