Granito akmenys ir datos akmeny.
Vardai ir atvaizdai, laike sustoję.
Nebyliai mano lūpos pakartoja:
O kur dabar tu, mano drauge, gyveni?
Per gelsvą smiltį švelniai šviečia
Man motinos akių šviesa.
Ir krinta ankstų rytą lyg rasa
Karštoji ašara į mano delną.
Kalbuosi vėlei, mintį atgaivinęs,
Su tais, kurie išėjo Amžinybėn,
Žvaigždelės, vakaro danguj sužibę,
Galbūt tą kalbą ir težino.
Taip norisi kalbėt ilgai ilgai -
Pro smiltį švekina seni draugai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-11-13 21:44:14
tyras, ilgesingas ir švelnus. ačiū
Anonimas
Sukurta: 2009-11-13 11:43:01
Prie klaidos nekimbu, moderatoriai, gali pataisyti, ji nieko ir nekeičia, kai Autorius kalba širdimi, negaliu komentuoti, tai kas kiekvienam - šventa.AMŽINYBĖ.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-11-13 10:55:56
Nuostabus sonetas... toks lengvas bšūkštelėjimas pirštais per lūžtantį ledą.
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2009-11-13 10:47:25
ilgesingas...
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2009-11-13 08:49:22
Tikras, vyriškas, išgyventas.
Galbūt kalbos tos nebežino.
Antroje srofoje suyra eilėraščio schema abba, nes abbc
, keisčiau žvaigždeles kitu žodžiu.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-13 05:45:11
...gal šnekina turėjo būti? Antras posmelis patiko. Susimąstymas.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-13 05:42:34
... Pro smiltį sveikina seni draugai...