Šėšėliais braižo veidą šakos eglių,
Kai vakare vienatvė šaldo žvilgsnį.
Tavęs į mano širdį neįleido,
Drugiai naktiniai, dulkės įrašyti.


Ir virptels rankos - neišlaikė. Žiedais aguonų
lijo šiąnakt. įlinko lūpos, vėl apniuko.
Ir pragiedra,    ištrynė protą.


Akis užmerkiau, nepajėgiu paslėpt jau vienumos,
Stiebai nuvytę rožių bado šiandien širdį.
Ir krentantys žiedai, jau neužgoš tylos,
Kodėl kaskartą kai šaukiu, manęs negirdi?