Ar leisi man užrišt liūdnas tavo akis,
kad nematytum senstančio šešėlio?
Ar leisi būt saldžiavaise viltim,
kad pamaitinčiau senkantį tikėjimą?
Ar leisi atgaivint ištroškusias mintis,
kad džiaugsmo lietumi sulytum?
Ar leisi lino rankšluosčiu man būt,
kad tavo kūną apsivyčiau?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-12-04 16:56:05
...o jeigu rankom apsivytum?
:)
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2009-11-21 00:20:25
Puiku! Nežinau, kas galėtų neleisti? Kai metai tik raukšlėjasi, nebėda, blogiau, kai jie sparčiai trumpėja... :-)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-11-12 22:00:48
toks glostantis, guodžintis/ kaip balzamas....
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-11-11 20:40:02
Toks švelnus prisilietimas... :)
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-11-11 15:57:51
Tu man rudenę širdgėlą atstok, toks aiškus atsakymas: būk. Įsidedu į širdį, jis jai mielas. Ačiū.
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2009-11-11 10:15:58
tiko
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-11-11 08:21:16
... bet laikina ta liūdesio akimirka, kai pamatai tą senstantį šešėlį... ir ji čia taip pajaučiamai perteikta tais keturiais gražiais lyriškais klausimais, kuriuose rasi ir atsakymą, ir išeitį... tarsi apsipratimui:) džiaugsmo lietus ir lino rankšluostis jaukiai apvainikuoja viltį.